Keliu savo kandidatūrą į Laisvės partijos pirmininkus, nes jaučiu didelę atsakomybę už partijos bendruomenę,
už mus rinkimuose balsavusius daugiau nei 56 tūkst. rinkėjų ir už Lietuvos žmones, kurie net ir tamsiausiomis
akimirkomis neišsižada saugios, šviesios ir progresyvios Lietuvos idėjos.
2024 metų Seimo rinkimai Laisvės partijai buvo itin nesėkmingi. Lyginant su 2020 metais, daugiamandatėje
apygardoje praradome 50 tūkst. balsų, o vienmandatėse apygardose vietoje 12 antrųjų turų likome trijuose, iš
kurių visus pralaimėjome. Tokie kolosalūs praradimai negali būti tapatinami vien tik su „nepalankiai
susiklosčiusiomis aplinkybėmis“ – visų pirmiausia turime atsigręžti į save ir atsakyti į klausimą, kur
suklydome ir ką padarėme ne taip, kad mūsų rinkėjas šį kartą rinkosi kitus. Tik nuo tokios refleksijos gali
prasidėti kilimas aukštyn.
Visų pirma, Laisvės partija 2024 metų Seimo rinkimuose neatliepė „laikmečio“ dvasios, t. y. bendros
nuotaikos, kuria vadovaudamiesi rinkėjai padarė savo sprendimus. Jei 2020 metais ore tvyrojo nenumaldomas
noras sutraukyti „valstiečių“ primestas moralinių draudimų grandines (ir tam drąsi, ryški ir veržli Laisvė
puikiai tiko!), šiuose rinkimuose žmonės ilgėjosi romumo. Nors savo išsamioje programoje turėjome puikius
atsakymus dėl gynybos finansavimo, švietimo kokybės, sveikatos priežiūros sistemos valdysenos ir kitų
„kasdieninio“ gyvenimo temų, mūsų „nebaigti reikalai“ signalizavo, kad turime nesuvestų sąskaitų. Jaučiu,
kad geopolitinės įtampos ir atslenkančio rudmarškinių tvano akivaizdoje, daug liberalių žmonių pasirinko ne
ideologiškai nuoseklius ir tuo pačiu karštai principingus, o tuos, kurie paprasčiausiai žadėjo netrukdyti ir
ramiai atlaikyti. Tokį pasirinkimą gal net nebūtinai galima racionaliai paaiškinti, bet politika dažnai būna ir
apie jausmus bei emocijas.
Kalbant apie jausmus ir emocijas, egzistuoja ir kita medalio pusė. Turime pripažinti, kad Laisvės partija vis
tik nuvylė dalį savo rinkėjų, neužimdama iki galo principingos pozicijos dėl taip vadinamų „dviejų klausimų“
ir neiškeldama ultimatumo trinktelėti koalicijos durimis jų neįgyvendinant. Tokį mūsų veikimą sąlygojo ne
pragmatiški išskaičiavimai, o nuoširdus (ir, akivaizdu, perdėm naivus) tikėjimas, kad buvimo valdžioje svertai
mus artina, o ne tolina nuo reikalingų sprendimų. It moksliukai visiems bandėme paaiškinti politinių procesų
subtilybes, tačiau mūsų rinkėjams reikėjo ne pasiaiškinimų, o rezultato. Ir tai sąlygojo pelnytą jų nusivylimą.
Tą rodo ir drastiškai smukęs jaunų žmonių aktyvumas šių metų Seimo rinkimuose – dalis Laisvės partijos
rinkėjų nebūtinai rinkosi kitas partijas, o į rinkimus paprasčiausiai neatėjo. Ir mes esame iš dalies už tai
atsakingi – tiek dėl pasirinktos politinio veikimo strategijos, tiek dėl to, kad neradome būdų „įelektrinti“ savo
rinkėją ir atvesti jį prie balsadėžės su pasitikėjimo kreditu.
Galiausiai, jaučiu, kad Laisvės partija, žvelgiant iš šono, galėjo pasirodyti kaip politinė bendruomenė,
užrakinusi save keistoje paradigmoje, būtent – jog progresyvus žmogus būtinai yra ir ekonomiškai sėkmingas.
Mūsų argumentai dėl poreikio išlaikyti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, pasiūlymai, kaip didinti
viešųjų paslaugų kokybę, nedidinant mokesčių ir perskirstymo, galėjo skambėti kaip paprasčiausiai . . .
socialiai nejautrūs. Ir būtent dėl šios priežasties žmogus, kuris visa širdimi palaiko įtraukios visuomenės idėją,
tačiau finansiškai nėra „vienaragis“, galėjo suabejoti, ar mes galime jį – tokį žmogų – išgirsti ir atliepti jo
lūkesčius. Žinau, kad toks rūpestis mano paties ir kolegų tarpe nuoširdžiai egzistuoja, tačiau klausimas yra ne
apie tai, ką mes patys manome apie save, o tai, ką apie mus mano mūsų esami ir būsimi rinkėjai.
Viena iš priežasčių, paskatinusių mane kandidatuoti į Laisvės partijos pirmininko postą, yra žinia, kad po
nesėkmingų rinkimų reikšmingai išaugo į mūsų partiją stojančių žmonių skaičius. Aš žinau, kas yra šie
žmonės. Aš buvau jie, kai 2016 metais stojau į liberalią partiją, nes išsigandau, kad po korupcijos skandalo
liberalizmui Lietuvoje atėjo galas. Ir šie žmonės, kurie įstojo į Laisvės partiją po spalio 13 d., yra tie žmonės,
kurie ateina Tavęs paremti ne tada, kai Tau sekasi, o tada, kai reikia persigrupuoti, susitelkti ir sugrįžti su
nauja jėga. Ir mes tą padarysim.
Aš, Tomas Vytautas Raskevičius, Laisvės partijos steigėjas ir narys, keliu savo kandidatūrą į Laisvės partijos
pirmininkus 2024-2026 metų kadencijai. Savo pirmininkavimo laikotarpiu sau ir partijai keliu šiuos tikslus ir
uždavinius:
1⃣Užtikrinti Laisvės partijos matomumą ir aktualumą europinėje, nacionalinėje bei savivaldos politikoje,
aktyviai formuluojant ir komunikuojant partijos poziciją visuomenei aktualiausiais klausimais bei užtikrinant
šių pozicijų įgyvendinimą per išrinktus Laisvės partijos savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento narius,
pareigas einančius politikus;
2⃣ Atlikti išsamią, socialinių bei politikos mokslų metodais paremtą, Laisvės partijos rezultatų 2024 metų
rinkimuose analizę ir jos pagrindu parengti bei 2025 metų partijos visuotiniam suvažiavimui teikti tvirtinti
2027 metų savivaldos ir 2028 metų Seimo rinkimų strategines gaires;
3⃣ Stiprinti Laisvės partijos skyrių struktūrą, įgalinant aktyvius, politiškai motyvuotus ir įsitraukusius partijos
narius reaguoti į vietos savivaldos įvykius, didinti Laisvės partijos žinomumą ir aktualumą regionuose;
užtikrinti Laisvės partijos narių skaičiaus augimą, ypatingą dėmesį skiriant prioritetiniams partijos skyriams
2027 metų savivaldos rinkimuose;
4⃣ didinti partijos narių įsitraukimą į partijos veiklas per tinklaveikos galimybes, teminės politikos grupes ir
grįžtamojo ryšio su partijos valdymo organais palaikymą;
5⃣ užtikrinti sklandų partijos administracijos darbą, tvarų partijos finansų valdymą ir parengti bei pradėti
vykdyti resursų sutelkimo strategiją 2027-2029 metų rinkiminiam laikotarpiui.
Yra ir būna sudėtingų kelionių, kurių laimingą baigtį lemia pažadas ir keliaujančių tikėjimas tuo pažadu.
Eime. Viskas bus gerai.
