2024-02-07

Monika Ošmianskienė. Reabilitacija – teisė ar privilegija?

Šaltas gruodžio vėjas šnabždėjo per Kauno miesto gatves, nešinas žmonių skubėjimu ir metų pabaigos šurmuliu. Tačiau šis metų laikas kėdainiečių šeimai atnešė ne šventinę nuotaiką, bet skaudžią patirtį, kuri išryškino Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos spragas.

2023 m. gruodžio 18 d. Kauno klinikose vyrui buvo atlikta klubo sąnario keitimo operacija. Tačiau po penkių dienų, kai pacientas, turintis ligos kodą F05, buvo paruoštas išrašymui ir šeima pasiteiravo dėl reabilitacijos, gydytojas ortopedas traumatologas atsakė, kad tokio tipo pacientams reabilitacija neskiriama, remiantis įstatymu. Šis atvejis ne tik sukrėtė šeimą, bet ir atskleidė gilias sistemos spragas, kurios palieka žmones su negalia tarp vilties ir nevilties.

„Mano brolis yra ramus, paklusnus, klausantis visų medicinos personalo nurodymų, ir viską suprantantis. Jo nelaimė, kad jis vaikystėje persirgo meningitu ir turėjo komplikacijų, sutriko kalba. Už ką jis dabar baudžiamas? Visiems gydymas priklauso, o jam – ne?”, – guosdamasi į mane kreipėsi brolį globojanti kėdainietė.

Šis atvejis yra ne tik akivaizdi diskriminacija negalios pagrindu, bet tai parodo ir valstybės neūkiškumą – skyrusi nemažus pinigus klubo sąnario keitimo operacijai, lėšų žmogaus pastatymui ant kojų valstybė nebeduoda. Užtat paguldyti į slaugos ligoninę prašom, o iš ten ilgalaikis pacientas sveikatos sistemai garantuotas, nes juk reabilitacija po tokių operacijų atlieka svarbų vaidmenį sėkmingame gijime.

Kyla klausimas – ar reabilitacija Lietuvoje yra teisė, garantuojama kiekvienam, ar privilegija, pasiekiama tik tam tikriems pacientų sluoksniams? Juk Reabilitacija nėra prabanga, o būtinybė, leidžianti žmogui grįžti į pilnavertį gyvenimą.

Lietuvos įstatymai aiškiai nurodo, kad kiekvienas žmogus turi teisę į visapusišką sveikatos priežiūrą, o diskriminacija dėl negalios yra nepriimtina.  Tačiau realybėje šie principai atrodo ne visada įgyvendinami. Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija nurodanti, kad „diskriminacijos nematome“, šiame kontekste atrodo ne tik nepagrįsta, bet ir ironiška, atsižvelgiant į akivaizdžius įstatymų ir realybės neatitikimus. Įstatymai ir nutarimai turėtų tarnauti žmonėms, o ne versti juos jaustis atstumtais ar net diskriminuojamais dėl jų sveikatos būklės.

Be to, šis atvejis atskleidžia ir platesnę problemą – psichikos sveikatos stigmatizaciją. Valstybės institucijų praktika, kuri neleidžia psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims gauti reikalingos reabilitacijos, tik dar labiau gilina atskirtį ir nevienodas galimybes sveikti. Tokia praktika prieštarauja ne tik nacionalinei teisei, bet ir tarptautiniams įsipareigojimams, įskaitant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją.

Mano kreipimasis į LR Sveikatos apsaugos ministeriją su raginimu keisti reabilitacijos skyrimo tvarką yra tik vienas žingsnis pokyčio linkme. Tačiau reikia daugiau. Reikalingas visapusiškas sveikatos priežiūros sistemos požiūrio pasikeitimas, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo negalios ar ligos, turėtų lygias galimybes gauti reikalingą gydymą ir priežiūrą.

Šiandienos iššūkis – užtikrinti, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje taptų tikra teise, o ne privilegija, kurią gali pasiekti tik išrinktieji. Tik taip galime tikėtis stipresnės, sąžiningesnės ir žmogiškesnės visuomenės.

Daugiau naujienų ir aktualijų:

Kitos naujienos