Pasirašyk už Dainių Žalimą!

Morgana Danielė. Neužauginkime drakono: kodėl vaikų teisių apsaugos kokybė yra achilo kulnas

2024-ieji bus rinkimų metai daugeliui demokratijų visame pasaulyje. Tendencijos rodo, kad šalyse vyksta svyravimai tarp demokratinių vertybių ir į radikalumą linkstančių jėgų. Svyruoklės lekštelei pakrypus į Rusijos, Irako, kitų nedemokratinių sistemų ir įtakų pusę, pasaulis, tai reiškia, kad ir kiekvienas mūsų, rizikuoja patenkti į nestabilumo, globalių neramumų, žmogaus teisių kapituliacijos duobę.

Yra analitikų, kurie priskirs tokius svyravimus neišvengiamybei – liberalioji demokratija visada varžysis su pavojinga autokratija, o nuo šių jėgų priklausomos žmogaus teisės visada bus tai saugomos, tai paminamos, o protarpiais gal net ir visai nušluojamos nuo žemės paviršiaus. Kitaip tariant, politinių ciklų kaita, tamsiųjų amžių ir nestabilumo laikotarpiai visada išliks mūsų gyvenimo nuolat pasikartojančia dalimi – jei  seneliai išgyveno karą, teks išgyventi ir vaikaičiams, nes tokia ta žmogaus prigimtis.

Visgi, galima laikytis ir mažiau fatalistinės nuomonės, tos, kuri sako, kad analizuojant kaidas yra įmanoma sušvelninti neigiamų žmonijos patirčių pasikartojimus, t. y. kad yra šansas „neužauginti naujojo drakono“. Jei liktume su pastaraisiais, vienas esminių taikos ir stabilumo uždavinių būtų suprasti, kas visgi sukuria dirvą „drakonui“ augti?

Žmogaus teises paminančių jėgų iškilimas istoriškai siejamas su nepalankiais ekonominiais ir socialiniais veiksniais. Kitaip tariant, fašizmas kildinamas iš Vokietijos ekonominio ir simbolinio „nubaudimo“ po I Pasaulinio karo, o stalinizmui atsirasti padėjo didelės visuomenės dalies skurdas ir priespauda. Šiuolaikinės Rusijos radikalėjimas siejamas tiek su vis prastėjančia Rusijos ekonomikos padėtimi (galios nepavyksta įrodyti per kasdienio gyvenimo gerėjimą), tiek su imperinės propagandos stiprinimu (todėl reikia stiprinti „verybiškai pranašesnės (už tuos ekonomiškai geriau gyvenančius) tautos“ idėjų skiepijimą).

Kitaip tariant, „drakonas“ auga ne atsitiktinai, bet tada, kai jo augimui sukuriama tinkama dirva. Šlubuojantis pasitikėjimas valstybe yra vienas jų, todėl demokratijai itin svarbu nustatyti savo achilo kulną ir jį saugoti. Tarp tokių jautriausių klausimų yra valstybės teikiama pagalba – sveikatos, socialinės rūpybos, vaikų teisių ar net įkalinimo sistemos viduje.

Pagalbos lūkestis yra tiesiogiai susijęs su pačia jos sąvoka – pagalba yra tai, kuo gali pasitikėti, kas palengvina situacijos sprendimus, kas priartina prie pozityvaus jausmo ir rezultato. Pagalba yra tai, ko lauki ir ką mielai nori gauti. Todėl pagalbos turinio atitikimas jos sukeltam lūkesčiui yra labai svarbus ilguoju laikotarpiu. Nusivylusieji pagalba arba pamatę jos dviveidiškumą bus linkę sukti radikalių jėgų pusėn. O atsiradus „alternatyvios valstybės“ poreikiui, viskas bus panašiai kaip su narkotikais – būtinai atsiras ir pasiūla, kurioje net sugavus vieną „dilerį“, jo vietą po kelių minučių rinkoje užims jau kitas.

Būtent todėl investicijos į su jautriausiais klausimais dirbančius specialistus – vaikų teisių apsaugą, sveikatos sistemą, socialinę rūpybą, ar net kalėjimus – padės sumažinti pagalba nusivylusių, ja nebetikinčių ir užuovėjos abejotinų veikėjų glėbyje ieškančiųjų gretas.

Vaikų teisių apsauga Lietuvoje yra jauna sistema, kuriai reikia išskirtinių investicijų ir palaikymo. Kiekviena rezonansinė situacija neturi būti praleista pro akis, kaip neišvengiamybė ar „provokatorių kaltė“, bet veikiau nuoširdžiai išanalizuota, ieškant galimybių jai nebepasikartoti, o pasikartojus – suvaldyti geriau.

Gilinantis į vaikų apsaugos klausimus, silpnųjų vietų šiandien, deja, apstu – psichologinės žinios, dirbant su itin pažeidžiamos būklės žmonėmis, konflikto deeskalavimas, motyvavimas susitarimams ar pokyčiams, galiausiai pasitikėjimu grįsto ryšio su konsultuojamais žmonėmis sukūrimas reikalauja geriausių specialistų pritraukimo ir nuolatinių investicijų į jų kvalifikaciją. Deja, šiandien sunku rasti atsakingus už šios pagalbos kokybę – konsultuojamos šeimos pasakys, kad teikiama pagalba veikiau primena kontrolę ir priespaudą be jokios realios naudos, Vaikų teisių tarnyba atsakys, kad atvejo vadybą vykdo ne jie, jie tik kontroliuoja ir įvertinę kitų rankų pateiktas išvadas surašo rekomendacijas teismui.

„Gydytojais nebetikiu“, „teisingumu nebetikiu“, „pagalba šeimai nebetikiu“ – yra frazės, kurias išgirdusi prisėdu. Tai nusivylimas, kuris yra ne tik liūdnas mikro-, t. y. vieno žmogaus gyvenimo, lygmenyje, tai yra nusivylimas, kuris pavojingas mums visiems, jei problema išties gilėja ir leidžiame mastams augti.

Šalia investicijų į kvalifikacijas, svarbu ir ugdyti požiūrio kultūrą, pradedant susilaikymu nuo žmonių viešo vertinimo kaip „kerštaujančių“, „manipuliuojančių“, „terorizuojančių“ viešojoje erdvėje, kai susiduriame su rezonansinėmis situacijomis šeimai itin jautriais klausimais, baigiant aiškia ir greita tarnybų reakcija, pateikiant informaciją ir išsklaidant abejones visuomenei jautriais klausimais. Prisiminkime – vaikus liečiantys klausimai yra tie, kuriais lengva manipuliuoti, o istorijų pasikartojimai rodo, kad tebegyvename, sėdėdami ant vulkano, kurio paskutinis prasiveržimas buvo, kai teisinės valstybės principus paminantys judėjimai netgi atsidūrė Seime.

Nemažiau svarbi yra ir buvusių pataisos namų, dabar vėl pervadintų kalėjimais, sistema, nes ji yra dar vienas vulkanų, ant kurių Lietuva gyvena dešimtmečius. Trisdešimtį metų Lietuvos investicijos į šiuolaikinių kalėjimų statybą, leidžiančią taikyti kokybiško korekcinio darbo su nuteistaisiais principus, žemos investicijos į darbuotojų pritraukimą, reikiamų asmeninių savybių, kvalifikacijos, profesinių žinių puoselėjimą, lemia ne tik aukštą pakartotinį nusikalstamumą, bet ir prieš valstybę nuteiktos, antivalstybiškai veikiančios ir grėsmę mums visiems keliančios žmonių grupės susiformavimą. Ne paslaptis ir tai, kad visuomenę kiršinančių veikėjų viena iš buvimo vietų periodiškai yra įkalinimo įstaigos.

Valstybės manipuliavimas pagalbos sąvoka yra išties pavojingas ir į ją neturėtų būti žiūrima pro pirštus. Todėl nuolat kalbu, kad po pagalba priklausomybę turintiems asmenims negalime slėpti priverstinio gydymo siūlymų Seime, po resocializacijos pagalba nuteistiesiems – sovietinio „lagerio“ požiūrio, po vaikų teisių apsauga – neprofesionalaus darbo su itin pažeidžiamais žmonėmis. Galime geriau ir turime geriau. Ir vis tik intriga išlieka – ar turėsime išminties neužauginti „naujojo drakono“?