Rasa Račienė. Kuriuo atvykėlių integracijos keliu eisime Vilniuje?

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBOS LAISVĖS PARTIJOS FRAKCIJOS NARĖ RASA RAČIENĖ

            Prieš kelias savaites teko užsisakyti vaistų per Wolt programėlę. Vaistai buvo pristatyti operatyviai – per pusvalandį. Mane maloniai nustebino, kai rytietiško gymio vyras ne tik pasisveikino, bet ir palinkėjo gražių švenčių taisyklinga lietuviška kalba. Vilniaus kasdienybe jau senokai tapo elektriniais dviračiais lekiantys maisto išvežėjai, nieko nebenustebina ir pavežėjai, kurių vardai nėra populiarūs mūsų šalyje. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose netrūksta pasidalijimų, kokių nepatogumų kartais sukelia nesusikalbėjimas, prarastos ar ne taip suteiktos paslaugos. Tarp gyventojų tai kelia gana audringas diskusijas, nes kiekvienam norėtųsi bent jau paslaugas savo šalyje gauti gimtąja kalba. Nemažai diskusijų ir apie tai, kad Vilniaus gatvėse vis dažniau girdima rusų kalba.

            Statistika rodo, kad kas dešimtas Vilniaus miesto gyventojas yra užsienietis. Didžioji dalis iš jų – ukrainiečiai, tačiau turime atvykėlių ir iš Baltarusijos, taip pat Azijos valstybių. Turbūt tai ir yra priežastis, kodėl dažniau girdime rusų kalbą gatvėse, viešajame transporte ir pan. Kartu akivaizdu, kad Rusijai tęsiant karinę agresiją, negalime į rankas imti lazdos ir išvarinėti Vilniuje kalbančius rusiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai ar hindi: turime dėti pastangas tam, kad visi gyventojai į miesto bendruomenę integruotųsi kuo sklandžiau. Klinikoje, kurioje dirbu, Rusijos agresijos pradžioje buvo įdarbinta iš Ukrainos atvykusi odontologo asistentė, kuri šiandien puikiausiai pasakoja apie savo praleistą savaitgalį ir ateities planus gramatiškai taisyklinga lietuvių kalba. Tokiais atvejais ne veltui prisimeni, kad Vilnius nuo Gedimino laikų buvo atviras, tolerantiškas ir daugiakultūrinis miestas.

            Užsieniečių integracijos klausimai keliami ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Žmogaus teisių komisijoje. Dar praėjusiais metais esame aptarę, kaip palengvinti kylančius iššūkius. Komisijos posėdžiuose skambėjo siūlymai dėl patogesnio informacijos prieinamumo, pagalbos mokantis lietuvių kalbą, ieškant darbo, savanorystės galimybių, psichologinės paramos.

            Šiandien galime pasidžiaugti, kad užsieniečių integracijos priemonėms yra numatyta ir lėšų – iki 2028 vykdomą projektą iš dalies finansuos Europos Sąjunga. Tai reiškia, kad turime galimybę žymiai pasistūmėti spręsdami integracijos problemas. Pirmiausia, piniginių lėšų bus skirta lietuvių kalbos mokymams A1–B2 lygiu organizuoti. Be to, bus suburti kalbos klubai, skirti neformaliam mokymuisi, kalbos vartojimo stiprinimui. Numatyta teikti ir psichologinę pagalbą migrantams, užtikrinant emocinę paramą ir saugią adaptaciją į miesto bendruomenę. Galiausiai, bus rengiamos savanorystės galimybės, konsultacijos dėl miesto teikiamų paslaugų, kuriamos mentorystės programos.

            Laukia nemažai iššūkių ir labai daug darbo. Tačiau dirbdami kartu ir vienodai suprasdami užsieniečių integracijos svarbą, galime tikėtis, kad  nebereikės piktintis, kad kas nors nekalba ar nesupranta lietuviškai. O daugiakultūriškumo dvasia Vilniaus mieste bus stebima tik pačiomis priimtiniausiomis formomis.