Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys
Škotų filosofas Davidas Hume‘as yra rašęs, kad „retai visa laisvė prarandama iš karto“. Visuomenėse tironija įsigali ne staigaus perversmo ar nuožmių represijų keliu, tačiau laipsniškai, žengiant nedidelius žingsnius, kurių poveikis iš pradžių gali būti nepastebimas ir pateisinamas visuomenės akyse.
Ilgalaikė Rusijos strategija Europoje yra ne tik ir ne tiek fizinis naujų teritorijų užgrobimas bei išlaikymas, kiek siekis laipsniškai sunaikinti liberalias demokratijas iš vidaus, kiekvienoje šalyje įdiegiant lagerio kultūrą įkūnijančias politines santvarkas. Šių tikslų galima pasiekti daugeliu būdų, iš kurių dabartiniame kontekste itin svarbūs yra bent dveji.
Pirma, rėmimas tų politikų, kurie skleidžia melą ir dezinformaciją, kursto netoleranciją ir neapykantą, atstovauja kriminalinei pseudokultūrai, niekina moteris, įvairias mažumas ir taip smukdo bendrą politinės kultūros lygį į iki tol nematytas žemumas arba tiesiog žemiau bet kokio dugno. Antra, korumpuotų, antieuropinių, į skandalus nuolat klimpstančių politinių jėgų skatinimas. Tokiais bruožais pasižyminčių politikų iškilimas mažina žmonių pasitikėjimą politinėmis institucijomis, didina cinizmą, nuovargį, beviltiškumą ir skatina įsivaizdavimą, kad visa demokratinė politika nešvari, kad „visi jie vagys“.
Paveikslas, deja, būtent dabar puikiai atpažįstamas Lietuvoje. Su šiais Seimo rinkimais, po jų kilusiomis valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimo peripetijomis Lietuvos politinėje scenoje tokie veikėjai jau yra ne pavieniai, o veikia kaip gerai organizuota, tikėtina, gerai propagandiškai parengta jėga. Ir nebūtinai ji sutampa su viena konkrečia partija.
Deja, hibridinio karo dėl širdžių ir protų šiandien nelaimime ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Vakaruose. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus naujai, plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, trumpam buvo sužibusi viltis, kad Vakarai susivienys, tačiau pastaruoju metu daugiau valstybių nebeatlaiko Rusijos hibridinio karo atakų ir pamažu pasiduoda Maskvos įtakai.
Vengrija – senas ir atviras rusiškas Trojos arklys Briuselyje, tačiau pernai prie jos prisidėjo Slovakija, o prieš dvi savaites Kremliaus pergalės vos išvengta Rumunijoje. Prancūzija įstrigusi gilioje politinėje krizėje, JAV naujojo prezidento aplinkoje vis labiau pažodžiui atkartojama Kremliaus propaganda, o Vokietijoje kitąmet vyksiančius Bundestago rinkimus Rusija sieks suprojektuoti kaip kovą tarp karo ir taikos partijų. Panašiai kaip neseniai jai pavyko Sakartvele. Tiesa, yra prošvaisčių – Moldova, atrodo, atsilaikė, Sakartvelo žmonės taip pat neleidžia laidoti europinės svajonės.
Lietuva pastaruoju metu atrodė ryžtingiau: sugebėjo atlaikyti instrumentalizuotos migracijos krizę, principingai rėmė Ukrainą ir Taivaną, tačiau naujosios valdančiosios daugumos veikimo principai ir Vyriausybės formavimo procesas rodo negrįžtamos demokratijos erozijos pavojus, kas ir yra vienas pagrindinių Rusijos strateginių tikslų siekiant susigrąžinti Lietuvą į rusiško pasaulio orbitą.
- Valdžia be principų ir vertybių
Daugiau nei 50 vietų Seime laimėję socialdemokratai gavo stiprų mandatą įgyvendinti rinkiminius pažadus – į juos sudėta labai daug visuomenės lūkesčių, jiems teks daug atsakomybių vykdyti sudėtingas reformas. Tačiau vietoj to kadenciją jie pradėjo nuo dvigubos, dar neregėtos, rinkėjų apgaulės – visų pirma Vilijos Blinkevičiūtės premjerinių pareigų naštos nusimetimo, o tada – koalicijos sudarymu su antisemitine partija „Nemuno Aušra“, nors prieš tai aukščiausi socialdemokratų atstovai viešai buvo žadėję to nedaryti.
Socialdemokratų išskaičiavimai eiti į koaliciją su „Nemuno aušra“, atmetant kitus variantus, gali būti suprantami tik tuo atveju, jei pagrindinis juos vedantis motyvas yra valdžios ėmimas be skrupulų, nesiskaitant su jokiais padorumo standartais. Premjeras Gintautas Paluckas, prisimenant jo nesėkmingo pirmininkavimo socialdemokratams istoriją, supranta, kad kito šanso vadovauti Vyriausybei savo gyvenime jau nebeturės, matyt, vis dėlto jaučiasi silpnas savo partijos viduje ir ieško stiprios konstitucinės daugumos kitose partijose, kuri jį galėtų paremti, jei dalis socialdemokratų atskiltų.
Nors, aišku, gali būti ir paprastesnis paaiškinimas – asmeninė draugystė su Remigijumi Žemaitaičiu, atsverianti bet kokią politinę logiką. Bet kuriuo atveju toks valdžios troškimas, nuolatinis melas ir veidmainystė menkina žmonių pasitikėjimą demokratinių procesų rimtumu ir svarba, apskritai visa valstybe. Ar kaip tik to ir nesiekia Maskva?
Socialdemokratai ir demokratai elgiasi priešingai nei jų politinės krypties grupės Europos Parlamente – socialistai ir žalieji, kurie taiko sanitarinį kordoną neprileisdami prie jokių pareigų EP panašių į „Nemuno aušrą“ politinių partijų atstovų. Dar daugiau, Lietuvos socialdemokratai ir demokratai skalbia rudus antisemitinės partijos marškinius, mėgindami įteigti, jog pati partija nėra antisemitinė. Nepaisydami to, kad apie partiją Europoje sprendžiama pirmiausia pagal jos lyderį, o ir oficiali partijos laikysena yra ne smerkti R. Žemaitaitį, bet ginti jį nuo baudžiamojo persekiojimo.
Kartais tokio „skalbimo“ tikslais pasitelkiama ir ne visiems iškart perkandama demagogija, jog, girdi, konservatoriai yra Rusijos žvalgybai dirbanti partija, nors situacijos akivaizdžiai nelygintinos: išaiškintas GRU agentas nebuvo joks partijos lyderis, partija jį jau pašalino iš savo gretų. Tad jei jau lyginame, lyginkime iki galo: kada „Nemuno aušra“ atsikratys R. Žemaitaičio?
- Oficiali tribūna Kremliui
Konstituciją sulaužęs ir antisemitizmo, neapykantos kurstymu kaltinamas Remigijus Žemaitaitis visą savo politinę karjerą kryptingai Lietuvos viešoje erdvėje skatina chamizmą, visus tujindamas ir apdalindamas moteris įvairiais epitetais, net grasindamas buvusiai Seimo pirmininkei. Kartu jis nesivaržo skleisdamas Rusijos interesus atitinkančius politinius naratyvus, kuriais kurstoma nesantaika ir visuomenės supriešinimas, sėjamos abejonės paramos Ukrainai tikslingumu, menkinama Ukrainos kova už laisvę ir Sakartvelo žmonių protestai prieš prorusiškos B. Ivanišvilio klikos pastangas užgrobti visą valdžią, skleidžiama dezinformacija apie strateginius Lietuvos sąjungininkus Vakaruose.
Šiuo metu R. Žemaitaitis vienas prie vieno atkartoja Kremliaus naratyvus apie neva iš karo lobstančius politikus, juokiasi iš poreikio didinti gynybos finansavimą ir priešinasi vokiečių karinio miestelio statyboms viešos ir privačios partnerystės būdu, kas būtų paprasčiau ir greičiau nei vien viešojo sektoriaus įsitraukimas. Tai piktybinis mūsų saugumo politikos sabotavimas ir kasimasis po strateginių krypčių pamatais.
Tuo tarpu premjeras G. Paluckas vengia viešai atsiriboti nuo R. Žemaitaičio ir leidžia suprasti, kad nesipriešintų, jei toks žmogus taptų Seimo vicepirmininku, t. y. parlamento vadovybės dalimi – esą „koaliciniai susitarimai turi būti įgyvendinami“ ir „Nemuno aušrai“ priklausanti kvota turi būti išpildyta. Tam iš esmės pritaria Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, matydamas tik R. Žemaitaičio baudžiamojo persekiojimo problemą ir sąmoningai trindamas iš atminties Konstitucinio Teismo išvadą apie antisemitiniais pasisakymais šiurkščiai pažeistą Konstituciją bei sulaužytą priesaiką.
Kremliaus naratyvus įdiegti nori ne tik R. Žemaitaitis. Buvęs Viktoro Uspaskicho bendražygis, naujas kultūros ministras Šarūnas Birutis savo pirmu viešu veiksmu pasirinko lygioje vietoje ginti rusišką kultūrą, ragino nemaišyti kultūros ir politikos bei kartojo kitas tradicines kremlines žinutes šiuo klausimu.
- Korumpuoti ir reputaciją praradę politikai prie Vyriausybės vairo
Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Dėl to nestebina nei jau matytos Vyriausybės formavimo peripetijos, nei tos, kurių dar sulauksime. Premjeras G. Paluckas yra nuteistas korupcijos byloje dėl savo darbo Vilniaus miesto savivaldybėje. R. Žemaitaitis pripažintas sulaužęs Seimo nario konstitucinę priesaiką, jam iškelta baudžiamoji byla dėl neapykantos kurstymo.
Marius Laurinavičius pastebi, kad tiek G. Paluckas, tiek R. Žemaitaitis politiniais bendražygiais tapo gana panašiu metu, kai 2007 m. Vilniaus miesto taryboje buvo suformuota koalicija tarp šiuo metu už šnipinėjimą Rusijai kalinčio Algirdo Paleckio vestų socialdemokratų ir Rolando Pakso statytinio Juozo Imbraso. Tuo metu G. Paluckas tapo socialdemokratų administracijos direktoriumi, o R. Žemaitaitis paksistų mero patarėju.
Dabartiniame ministrų kabinete taip pat netikėtai atsiduria žmonės iš savivaldybės laikų, dirbę su G. Palucku ar R. Žemaitaičiu. Tai ir aplinkos ministras Povilas Poderskis, ir teisingumo ministras Rimantas Mockus, kuris, kaip skelbia spauda, dalyvavo vakarėlyje su neaiškiomis šokėjomis, kai ekologinės policijos padalinys, kuriame jis tuo metu dirbo, būtent su prostitucija turėjo kovoti. Prieš tai į aplinkos ministrus dar siūlytas moterį, su kuria gyveno, mušęs kandidatas. Politinės etikos standartus atkakliai stengiamasi pakeisti formaliais teisiniais rodant teistumo pažymas, pagal kurias asmuo, pasibaigus įstatymo nustatytam teistumo terminui, laikomas neteistu. Ir tai tik pradžia. Galbūt ir atviro nusikalstamo pasaulio skverbimosi į valstybės valdžią?
- Prezidentinio neutralumo paaukojimas
Prezidento institucija ilgą laiką Lietuvos politinėje sistemoje vaidino stabilizuojantį, autoritetingo politikos arbitro vaidmenį. Deja, prezidentas Gitanas Nausėda ne tik neužkirto kelio antisemitinės partijos dalyvavimui valdančiojoje koalicijoje, nors galėjo tiesiog atsisakyti paskirti G. Palucką premjeru, kol nebus suformuota kitokios sudėties koalicija, bet ir faktiškai delegavo į naująją Vyriausybę savo vyriausiąjį patarėją dirbti užsienio reikalų ministru. Būtent prezidentas kone pirmas pradėjo R. Žemaitaičio reabilitaciją, įžvelgęs jame pasitaisymo ženklų.
Taip prezidentas išsižadėjo prezidentinio politinio neutralumo bei tapo ketvirtąją valdančiosios koalicijos dalimi. Paskyrus naująją Vyriausybę, dar bent du žmonės išėjo iš prezidentūros dirbti į Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų politines komandas.
Tai ženklas, kad socialdemokratai kartu su G. Nausėda tikriausiai dar pavasarį buvo sudarę viešai neskelbiamą politinį paktą – mainais už abipusę paramą atitinkamai prezidento ir Seimo rinkimuose G. Nausėda galės perimti Užsienio reikalų bei iš dalies Krašto apsaugos ministerijos kontrolę.
Rusija nesiekia iškart įtikinti, kad Kremlius yra teisus – jai svarbiausia plėsti politinio chaoso erdvę, užtvindyti viešąją erdvę melu, sąmokslo teorijomis ir dezinformacija, kad žmonės nebesugebėtų atskirti tiesos nuo melo ir taip būtų pakirsti stiprių institucijų bei pilietinės visuomenės pamatai, o tada palaipsniui valdžią galėtų perimti Maskvai palankūs populistai bei radikalai.
Teisingai įsivardinę šiuos reiškinius, dar turime šansą juos suvaldyti ir laimėti.