Dainius Žalimas: Kokios ES sankcijos palaužtų rusiją?

Prof. Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys

Jungtinėms Valstijoms skelbiant rusijai tai 50, tai jau ir 12 dienų ultimatumą stabdyti agresyvų karą prieš Ukrainą arba sulaukti pastaraisiais mėnesiais praktiškai sinonimu Trumpo administracijos užsienio politikai tapusių muitų, Europos Sąjunga liepos 18 d. jau patvirtino savąją rusijos spaudimo priemonę – 18-tą sankcijų paketą. Tikimasi, kad šių sankcijų priemonės – pavyzdžiui, žemesnė (t. y., griežtesnė) maksimali rusijos naftos eksportavimo kaina – tiesiogiai apribos rusijos karinio finansavimo galimybes ir privers šalį agresorę imtis realių derybų, o ne iki šiol vykdytos derybų imitacijos.

kremliaus propagandistų reakcijos į paketo patvirtinimą – standartiškos, menkinančios. peskovas – putino atstovas spaudai – išvadino sankcijų paketą „nelegaliu“. Taip pat pridūrė (matyt, sunerimęs dėl ES ekonominės gerovės), kad sankcijos esą skaudins tik pačią Europą, o ne joms „imunitetą įgijusią“ rusiją. Turbūt būtent šis sankcijų „neveiksnumas“ ir ragina rusiją nuolat reikalauti ES sankcijų atšaukimo. Iš geros valios, taip sakant.

Nors tikimybės rytoj ar kitą savaitę pabudus antraštėse išvysti (realias, neperspaustas) žinias apie visišką rusijos ekonominę griūtį itin menkos, kalbos apie rusišką ‘imunitetą’ sankcijoms yra perdėtos. Tad šiandien – trumpai apie ES sankcijų poveikį rusijai, jų 18-to paketo esmę ir, svarbiausia, tolimesnius reikiamus ES sankcijų politikos žingsnius, jog šios palaužtų rusiją.

rusijos „imunitetas“?

rusijos nepažeidžiamumo sankcijomis mitą dalinai įgalina rusijos ekonominės veiklos vertinimas tik per bendrąjį vidaus produktą. Nors 2022 metais įvedus sankcijas rusijos centrinis bankas prognozavo, kad šalies ekonomika trauksis 8 procentais, tikrasis nuosmukis tais metais buvo kuklesnis: realus BVP krito vos 1.4 procento. 2023 ir 2024 metais ES sankcijos rusijai buvo griežtinamos, tačiau vėlgi rusijos realaus BVP rodikliai ne smuko, o augo. Ir net po 4.1 procento kasmet. Palyginimui – ES BVP 2024 metais augo tik maždaug 0.8 procento. Ar šis ekonomikos augimo greičių skirtumas tarp rusijos – sankcijų taikinio – ir ES – sankcijų iniciatoriaus – rusijos „imuniteto“ ženklas?

Tikėtina, ne. rusijos ekonomika 2023-2024 metais buvo varoma valstybės išlaidomis remiant karo pramonę, o ne stabilaus technologinės ar struktūrinės pažangos pagrindo. To pasekmė – ekonomikos perkaitimas ir priklausomybė nuo valstybės biudžeto. Siekiant šalies viduje patiems gamintis sankcionuotas, seniau iš ES importuotas, prekes ir išlaikyti karinius pajėgumus karo metu, oficialios rusijos išlaidos karui nuo 2023 iki 2024 metų išaugo 38 procentais ir 2024 metais sudarė apie 7-8 procentus šalies BVP. Tai – beveik 20 procentų visų valstybės išlaidų. Kariuomenei ir karui aktualioms gamykloms susigrobiant darbo jėgą, oficialus nedarbas taip pat krito iki beveik 2 procentų. Kai fiziškai nebėra kam dirbti, kyla standartinė dilema – ginklai ar sviestas? Kol karo pramonė leidžia sau kelti atlyginimus siekdama pritraukti daugiau darbuotojų ir karių, likę, civiliniai, sektoriai stagnuoja, papildomai prislopinti 18-20 procentų rusijos centrinio banko bazinės palūkanų normos. Šie su karu nesusiję sektoriai nebegali investicijomis ir darbuotojais prisitaikyti prie karo pramonės injekcijomis užaugintos paklausos, tad kainos kyla: oficiali rusijos metinė infliacija 2024 metais pasiekė beveik 10 procentų (o namų ūkių pranešamos išlaidos išaugo net per 19-20 procentų). Tai – aiškus valstybės išlaidomis gelbėjamos ekonomikos perkaitimo ženklas.

Taigi sankcijos nesuteikė rusijai „imuniteto“, tačiau ir nesibaigė šalies sužlugdymu. rusijos pasirinkimas aukoti civilinę ekonomiką dėl agresijos prieš Ukrainą labiau sukūrė papildomą pažeidžiamumą. Kritus biudžeto pajamoms, galimai lėtės ir karo pramonė – vienas pagrindinių dabartinės rusijos ekonomikos stimuliantų. Jeigu putiną vienu metu spaus visiems gyventojams jaučiamas ekonomikos sulėtėjimas, karinių resursų stygius ir šį stygių galimai sekančios kovos lauko nesėkmės, nuomonė derybų klausimais gali pasikeisti greitai.

18-tas sankcijų paketas

Tad 18-to sankcijų paketo tikslas – spausti rusijos ekonomiką tiek, kad realybė nepaliktų galimybės nesiderėti.

Būtent todėl tarp šio paketo taikinių yra rusijos energetikos pardavimo pajamų mažinimas. Pagal naujausią sankcijų susitarimą rusijos eksportuojamai neapdorotos naftos kainai pritaikyta nauja, sumažinta, viršutinės kainos riba, nustatoma dinamišku kainos peržiūros mechanizmu (15 procentų žemiau vidutinės rinkos kainos). Be to, uždrausta sudaryti su Nord Stream 1/2 dujotiekiais susijusius sandorius, apribojama dar 105 rusijos naftą eksportuojančių ir sankcijų draudimus apeinančių šešėlinio laivyno laivų veikla, įsigalioja draudimas importuoti ir trečiųjų šalių perdirbtus rusiškos naftos produktus (su keliomis išimtimis sąjungininkams). Kadangi naftos ir dujų pardavimai sudaro beveik trečdalį rusijos biudžeto pajamų, jeigu ES sėkmingai įgyvendintų šiuos ir susijusius apribojimus, sumažėtų vienas svarbiausių rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą finansavimo šaltinių, o su juo – ir praktinės rusijos galimybės tęsti agresiją.

Agresijos stabdymui ne ką mažiau aktualus ir produktų, naudojamų karo pramonėje, stabdymas nuo patekimo į rusiją per trečiąsias šalis. Todėl naujausiu sankcijų paketu įvesti apribojimai rusijos kariuomenei prekes teikiančioms kompanijoms Kinijoje ir Baltarusijoje. Papildomi apribojimai įvesti ir 26 subjektams, rusiją aprūpinantiems dvejopos paskirties technologijomis; 11 iš šių subjektų kilę iš trečiųjų šalių (ne ES ar rusijos). Be to, tarp naujų finansinių apribojimų – lengvesnės sąlygos ES sankcionuoti trečiųjų šalių finansų institucijas, bendradarbiaujančias su rusijos centriniu banku ar prisidedančias prie sankcijų apėjimo schemų. Kitaip tariant, ES siunčiama žinutė trečiosioms šalims aiški: ES pasiryžusi sankcijas tiesiogiai taikyti ir trečiųjų šalių (pavyzdžiui, Kinijos) kompanijoms bei individams, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie rusijos karo mašinos įgalinimo.

Šios ir kitos pakete įtvirtintos priemonės, tikimasi, toliau apribos rusijos galimybes finansuoti ir koviniais resursais aprūpinti savo pajėgas, o Ukrainai pasisekus atgauti iniciatyvą mūšio lauke, stumtų ir derybų stalo link.

Kas toliau?

Realybė ta, kad, kaip ir paskutinius trejus metus, rusija, tikėtina, bendradarbiaudama su trečiosiomis valstybėmis, sugebės pamažu sumažinti planuojamą naujausiojo sankcijų paketo žalą jos ekonomikai ir karo pajėgumams. Naujos dukterinės įmonės, plečiami ekonominiai santykiai su Azijos šalimis priklausomybei nuo ES mažinti, šešėlinio laivyno padidinimas ir agresyvėjanti jo karinė apsauga – tik dalis tikėtinų rusijos prisitaikymo priemonių. Tai reiškia, kad bet koks ES delsimas imtis naujų ambicingų žingsnių veikia rusijos, o ne Ukrainos naudai. Taigi, vos patvirtinus 18-tą sankcijų paketą, kyla būtinybė pradėti diskusiją apie 19-tą. Kokios galimos tolimesnės ES kontroliuojamos kryptys?

1.              Pilnas ES įšaldyto rusijos valstybinio turto įdarbinimas.

ES šiuo metu laiko virš 200 mlrd. eurų vertės įšaldytų rusijos valstybinių lėšų. Praeitais metais ES pasiūlyta iniciatyva naudoti šių lėšų palūkanas ir pelną Ukrainos gynybai ir atstatymui sveikintina, tačiau nepakankama. ES pasirinkimas Ukrainai, stovinčiai prieš dešimteriopai ekonomiškai stipresnį okupantą, suteikti vos 3 mlrd. eurų per metus (karine parama už surinktas palūkanas), turint prieigą prie 200 mlrd. agresorės eurų, yra kaip vaikiškas pleistras ant minos nusprogdintos kojos. Kol rusija aiškiai ir atvirai demonstruoja savo požiūrį į tarptautinę teisę – „kur tik įžengs rusų karys, tai priklausys mums“ – Europa baiminasi, jog šalis agresorė bus įskaudinta jos valstybinių lėšų konfiskavimo; esą tai gali būti tarptautinės teisės pažeidimas. Make this make sense!

Pilnas ES įšaldyto rusijos valstybinio turto įdarbinimas Ukrainos gynybai yra proporcingas, pagrįstas ir (nors ir rizikingas, nes beprecedentis, bet) su tarptautine teise galintis būti visiškai suderinamas atsakas į rusijos agresiją. Ukraina neturi privilegijos ramiai išlaukti, kol Europai trypčiojant per 67 metus sukapsės 200 mlrd. eurų. Resursų ir ryžtingų ES sprendimų reikia jau dabar.

2.         Ambicingai griežtinti dvejopos paskirties prekių mainų ribojimus.

Beveik kiekvienas naujas ES sankcijų paketas papildo seniau įvestas priemones jų apeidinėjimo schemų užlopymu. Pavyzdžiui, aptartas 18-tas paketas įvedė apribojimus 11-ai trečiosiose šalyse veikiančių ir rusiją dvejopos paskirties prekėmis aprūpinančių subjektų bei išplėtė draudžiamų į rusiją eksportuoti šių produktų kategorijų sąrašą. Nors tokie laipsniški pataisymai būtini, jie yra nepakankami. Kol už sankcijų vykdymo užtikrinimą atsakingos institucijos sugaudys 11 sankcijas tyčia pažeidinėjančių dukterinių įmonių ir į sankcionuotų prekių registrą įtrauks naują draustiną eksportuoti prekės kategoriją, šių vietoj išdygs 22 naujos įmonės, nusprendusios dronų variklius rusijai eksportuoti kitu prekės kodu.

Galimo ambicingo griežtinimo pavyzdys – dar 2023 metais 11-to ES sankcijų paketo sukurto prieš sankcijų apeidinėjimą nukreipto ES mechanizmo taikymas. Mechanizmas leidžia apriboti sankcionuotų ES prekių eksportą trečiosioms šalims (o ne tiesiog jose įkurtiems subjektams), nesugebėjusioms užtikrinti, jog gautos sankcionuotos prekės vėliau nebūtų eksportuojamos į rusiją.

Nepaisant didelio kiekio valstybių, įtariamų sistemingai prisidedant prie sankcijų rusijai apeidinėjimo, šis griežtas mechanizmas nebuvo pritaikytas nė vienai iš jų. Vis dėlto ES institucijos žino ir viešai mini, kokios valstybės (Kazachstanas, Turkija, Kinija) per paskutinius trejus metus parodė ribotą norą ar galimybes užtikrinti iš ES įsigytų ir rusijos karinei pramonei reikalingų technologijų kontrolę. Nepasiteisinus tokiai name and shame strategijai, argi jau ne metas pačiai ES parodyti, kad sankcijose įtvirtinti ribojimai nėra tik rekomendacinio pobūdžio?

3.         Taikytis į rusijos karinę pramonę tiesiogiai įgalinančias valstybes

Net sėkmingai suvaldžius ES eksportuojamų dvejopos paskirties prekių srautus taip, jog nė viena tokia prekė nepasiektų rusijos, rusijos kariuomenės prieiga prie karui reikalingų technologijų visiškai nesustos. Ilgainiui mainų srautai persitvarkys, rusijos technologijų importą iš ES pakeis importas iš kitų valstybių, nusprendusių pasipelnyti iš rusijai įvestų ES sankcijų ar sąmoningai siekiančių įgalinti rusijos agresiją Europoje.

Viena tokių valstybių – Kinija. Pavyzdžiui, po įvestų ES eksporto į rusiją apribojimų, Kinijoje gaminami dronų komponentai tapo neatskiriama rusijos karo pramonės dalimi. Bendradarbiavimas su Kinija leido rusijai ne tik užtikrinti nuolatinę didelio masto dronų gamybą, bet ir įgalino inovacijas dronų srityje – ilgesnį maksimalų šviesolaidinių dronų veikimo atstumą, mašininio mokymosi ir dirbtinio intelekto dronuose integravimą. Kadangi Kinijos parama rusijos karinei pramonei neapsiriboja vien dronais ar jų komponentais (mainai apima ir kare naudojamus sunkvežimius, gamybai reikalingus inžinerinius mechanizmus, taip pat galimą prieigą prie Kinijos palydovų teikiamos stebėjimo informacijos), ES vykdomi verslo santykiai su Kinija „business as usual“ principu (tuo pat metu spaudžiant tokias silpnesnes šalis, kaip Kazachstanas ar Turkija, dėl sankcijų apeidinėjimo) atrodo ne tik veidmainiški, bet ir neefektyvūs rusijos karinio potencialo ribojimo požiūriu.

Nors ES retorika, taikoma Kinijai, iki šiol buvo atsargesnė dėl abipusės ekonominės priklausomybės, kryptinga Kinijos parama rusijos agresijai reikalauja ES griežtumo. Kinija supranta esanti pažeidžiama galimų Vakarų sankcijų už paramą rusijai. Priešingu atveju, kodėl dar dronų variklius rusams siųstų šiuos klasifikavusi industriniais šaldytuvais? Kol ES (ir JAV) tiesiogiai nesitaikys į tokį Kinijos pažeidžiamumą – pavyzdžiui, mainų apribojimo grėsmę – ES sankcijos rusijos neparklupdys. Pastarosios kaimynė pasirūpins, kad žudymo technologijų stygius netaptų apribojimu tolesnei agresijai.

4.              Peržvelgti energetikos importo strategiją.

Nepaisant vos ne kiekviename (ir dar ypač šiame) sankcijų pakete vienu ar kitu linksniu minimų priemonių rusijos energetikos pajamoms mažinti, ES išlieka svari rusijos karo Ukrainoje finansuotoja. Kadangi šis sankcijų paketas jau taikosi į naftą, žvilgtelėkim ir į dujas. ES rusiškų suskystintų gamtinių dujų (SGD) importas 2025 metų pirmąjį ketvirtį buvo 67 procentais aukštesnis negu prieš invaziją (2021 metų pirmąjį ketvirtį). Nuo rusijos 2022 metų Ukrainos invazijos pradžios ES rusijai vien tiesiogiai už dujų importą sumokėjo apie 105 mlrd. dolerių; tai – 75 procentai viso 2024 metais rusijos karinėms pajėgoms skirto valstybės biudžeto. Paėmus bendrai, nors 2024 metais ES tiesiogiai importuota rusiško iškastinio kuro vertė (21.9 mlrd. eurų) buvo 6 procentais žemesnė negu 2023 metais, fiziniai kiekiai išlieka vos 1 procentu žemesni.

Tokie nesikeičiantys fiziniai tiesioginio iškasenų importo iš rusijos kiekiai rodo strateginį ES nepasiruošimą atsisakyti rusiškų energetikos šaltinių. Nors ES skamba planai 2027 metais visiškai atsisakyti tiesioginio rusiškų dujų importo, matomas vartojimo kiekio stabilumas jau ketvirtais atviro plataus masto karo metais kelia abejonių apie tokių planų įgyvendinamumą; juolab, kad apie konkrečius žingsnius diskutuojama nepakankamai.

Kol ES iš rusijos importuoja daugiau suskystintų gamtinių dujų nei Kinija, jos diplomatinis spaudimas trečiosioms šalims nebendradarbiauti su rusija energetikos (ar bet kurioje kitoje) srityje bus sutinkamas skeptiškai. Kodėl valstybės, esančios tūkstančius kilometrų nuo karo zonos, turėtų priimti ES kritiką dėl jų energetikos sprendimų, jei pats blokas savo vaidmenį rusijos karo finansavime pateisina išimtimis?

Pabaigai

Kad ir kaip bebūtų, vien ekonominių sankcijų rusijai parklupdyti, žinoma, neužteks; tam reikalingos ir realios Ukrainos pergalės mūšio lauke. Taip, taip, būtent pergalės, kad ir kokio masto jos bebūtų, nes būtų naivu tikėtis, jog karas ims ir baigsis po abejotinos vertės (jei tiksliau, – neabejotinos žalos) Trumpo susitikimo su putinu. Europos pareiga – sankcijomis įgalinti šias pergales ekonomiškai spaudžiant rusiją ir remiant Ukrainą. Tai mažų mažiausiai reikalauja nesislėpti už baimių žengti į šimtu procentų neužtikrintas tarptautinės teisės ribas (galų gale, pati teisė plėtojama, kai kas nors pradeda tam tikrą praktiką vadinamojoje pilkojoje zonoje), taip pat praktiškai užtikrinti, jog karui aktualūs resursai nepasiektų rusijos nei iš ES, nei iš kaimyninių valstybių ir neprisidėti prie rusijos vykdomos agresijos prisidengus energetikos išimtimis, Kitaip istorija nebus atlaidi neryžtingam ar veidmainiškam ES elgesiui.