Tomas Gulbinas, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys
Vytautas Mitalas, Vilniaus m. vicemeras
Švietimo ministerija subūrė darbo grupę dirbtinio intelekto (DI) naudojimo taisyklėms mokyklose sukurti.
Naujiena atgaivino prisiminimus apie mokyklų (ne)pasirengimą naudoti informacines technologijas, kai smogė Covid-19 ir privertė persiorientuoti į nuotolinį darbą per vieną naktį. Tų smūginio technologijų įsisavinimo dramų ir skausmų mokyklose buvo galima išvengti, jei technologijos nebūtų paliktos „po pamokų“ iki tol, o būtų proaktyviai diegiamos nuolat. DI naudojimas mokyklose nebėra dalykas iš futuristinio apsakymo – mokiniai pirmieji jį pasitelkia įvairiems savo poreikiams tenkinti. Todėl klausimas lieka tik toks, ar sugebėsime jį patys suvaldyti ir pasitelkti bendriems švietimo tikslams pasiekti, ar lauksime, kol „uodega ims vizginti šunį“.
Keletas palinkėjimų DI darbo grupei ir apskritai Lietuvos švietimui.
- Prioritetinį dėmesį skirti galimybėms, ne rizikoms. Mokykloms reikia laisvės eksperimentuoti su DI realiomis sąlygomis. Tik surinkus duomenis apie praktinį pritaikymą, galėsime tinkamai įvertinti naudą ir iššūkius. Kai besibaigiant pandemijai ruošėmės paleisti vilniusyramokykla.lt platformą ir analizavome mokytojų atsiliepimus apie išmaniąsias technologijas mokykloje, vienas iš pasikartojančių atsakymų buvo „nuo šiol technologijos privalės dalyvauti pamokoje kažkokia forma, nėra kelio atgal“. DI galimybės padėti mokantis – didžiulės. Apie vieną konkretų, netikėtą ir įkvepiantį pavyzdį apie DI literatūros pamokai – GPT „Senis ir jūra“ – žemiau.
- Neatidėlioti DI panaudojimo mokymosi procese kokia nors dingstimi, neva dar ne tas technologijos lygis, arba dar nėra poreikio, arba šiaip „kiti iššūkiai dabar mokyklose“. Technologijas jaukintis reikia iš karto, kai jos atsiranda, o ne tada, kai prispiria reikalas arba kai jau visi kiti tą padarė.
- Pradėti mokyti mokytojus dirbti su DI dabar iš karto. Mokytojų pasitikėjimas savimi ir komfortas bendraujant su mokiniais visomis išmaniųjų technologijų temomis yra būtinybė. Šiuo metu tokia tema yra DI. Neturime lūkesčio, kad mokytojai staiga masiškai ims kurti savo pamokoms specializuotus GPT. Na, bet keli transformerių pavyzdžiai būtų šaunu. Tam pasiekti reikia nuoseklių pastangų – mokymų bei paskatų mokytojams. Investicijos į pedagogų DI raštingumą yra būtinos.
- Susitelkti į mokinių lavinimą užduoti klausimus, į kūrybišką, kritinį mąstymą ir priežastinių ryšių, o ne plikų atsakymų paiešką. DI tam yra puikus įrankis. Jei mokysim tik ieškoti atsakymų į iš anksto nustatytus klausimus, augančiai kartai nepavyks išaiškinti, kodėl ji turi mokytis įgūdžių, kuriuos DI atlieka daug geriau. Kam tau dviženklių skaičių daugyba mintinai, kai skaičiuotuvas suskaičiuoja žymiai greičiau ir be klaidų? Skirtingai nuo skaičiuotuvų, DI efektyvumas priklauso nuo užklausų kokybės – mokant mokinius užduoti sudėtingus klausimus ir tikrinti informaciją įvairiuose šaltiniuose, ugdomi svarbūs kritinio mąstymo įgūdžiai. Nemokėsi kokybiškai paklausti – vargsi su atsakymu. Nepatikrinsi kitų šaltinių – gali turėti bėdų (DI dažnai haliucinuoja). Todėl prireiks kritinio mąstymo, atsparumo pirmo pasitaikiusio atsakymo žavesiui, ką ir norėtume ugdyti.
- Kritinis mąstymas, įgūdžiai, padedantys atsirinkti tikrą nuo netikros informacijos, analitiškumas, gebėjimas tarp skirtingų sistemų įžvelgti panašumus bei skirtumus ir bus tai, ko ateity reikės dar daugiau nei dabar. Kembridžo universiteto mokslininkai ne tik ugdymo programose bando atliepti šiuos poreikius, bet ir tam kuria atskirus dalykus. Jei DI padarysime švietimo sistemos dalyvių sąjungininku, o ne tik instrumentu, kurį naudoja smalsūs keistuoliai, tai ateitį įvaldysime daug geriau. Ką tai atneš? Geresnis išsilavinimas lems geresnį įsitvirtinimą darbo rinkoje, o tai – spartesnį valstybės ekonomikos augimą.
- Jei teisinga hipotezė, kad bet kurių gabumų mokinys su DI pagalba gali pasiekti 80% rezultato, tai atsiranda galimybė daugiau dėmesio skirti toms likusioms sunkiausioms ir vertingiausioms užduotims spręsti. DI gali padėti diferencijuoti mokymą – siūlyti paprastus paaiškinimus pradedantiesiems ir gilesnes įžvalgas pažengusiems mokiniams. T.y. tai, ką mokytojui aprėpti vienu metu yra be galo sunku. Jei DI padėtų mokytojams sutaupyti laiko rutininėse užduotyse, jie galėtų nukreipti jį aukštesnio lygio ugdymo siekiams. Laimėtų visi.
Na, o dabar apie GPT „Senis ir jūra“. Specialiai vienai Hemingvėjaus knygai ištreniruotas kalbos modelis, skirtas padėti giliai suprasti romaną – temas, personažus, simbolius ir literatūrinę reikšmę.
Iš ko pats modelis mokėsi? Romanas, jo kritika ir analizės, istorinis kontekstas, Hemingvėjaus biografija, vadovėliai. „Aš kaip gerai apsiskaitęs mokytojas, kuris prisimena viską, ką perskaitęs“, – sako modelis.
O kaip su nenorinčiais skaityti kūrinio mokiniais? „Pateiksiu santraukėlę, kuri įtrauks į emocinę knygos šerdį, paskatins pasigilinti į ją Hemingvėjaus norėtu būdu, t.y. be perteklinio aiškinimo, o per pojūtį. Norite pamatyti mano sukurtą špargalkę?“
Ką mokytojai sako apie GPT „Senis ir jūra“? „Tikslus, gan gilus ir mokiniams draugiškas“. Vengia itin kontraversiškų interpretacijų, pvz. radikaliai feministinių, marksistinių ar psichoanalitinių, išskyrus, jei tiesiogiai paprašytas.
Toks vertinimas labai adekvatus. Nūdienos ir vietos kontekstai, idėjų mados – tai gyvo pokalbio tarp mokytojo ir mokinių dalykas. DI nepakeis ir neatstos mokytojo.
Tačiau DI gali būti labai naudingu padėjėju, vedliu, korepetitoriumi. DI niekada nepavargsta atsakinėti į klausimus. Reikia tik pačiam besimokančiajam turėti motyvacijos klausti ir supratimo, kaip tuos klausimus užduoti. Jei specializuotas GPT naudojamas apgalvotai, t. y. su mokytojo lyderyste, tai nebus „kampų kirtimas“. Tai – papildomas mokytojo padėjėjas, galintis stipriai suefektyvinti mokymąsi.
Nepalikime DI „po pamokų“. Lietuvos ateities konkurencingumas prasideda ne startuolių biuruose, o nuo išmanių sprendimų klasėje.
