2024-02-23

Ieva Pakarklytė. Lietuviškas biznis rusijoje – verslo, vartotojų ar valdžios atsakomybė?

Praėjo dveji metai nuo rusijos plataus masto invazijos į suverenią Ukrainos valstybę. Deja, tačiau akivaizdžių nusikaltimų žmoniškumui fone, vis dar turime pavyzdžių, kad ši invazija neatgraso įmonių toliau verslauti valstybėje-okupantėje.

Dar liūdniau, kad šioje gausoje pavyzdžių ryškiai šviečia ir lietuviškas verslas – Kauno miesto merui priklausanti „Vičiūnų“ įmonių grupė, kuri metų pradžioje Ukrainoje įtraukta į tarptautinių karo rėmėjų sąrašą.

Kaip tokį verslo elgesį atgrasyti?

Idealiame pasaulyje valdžios intervencijos net ir tokiais atvejais norėtųsi išvengti – jeigu pirkėjai yra gerai informuoti ir sąmoningi, o ir verslas vaikosi ne tik kuo didesnio pelno trumpuoju laikotarpiu, bet ir siekia laikytis tam tikrų moralinių normų, tuomet pasitraukimas iš grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios rinkos įvyksta  be institucijų įsikišimo.

Turime gerųjų to pavyzdžių – „Daumantai LT“ savo gamyklą Karaliaučiuje pardavė per pirmus 4 mėnesius nuo karo pradžios, švedų IKEA taip pat pasitraukė iš okupantų rinkos pardavusi visas tris savo turėtas gamyklas ten.

Deja, atrodo, kad moralė arba pirkėjų boikoto grėsmė nėra pakankamai motyvuojantys veiksniai įmonėms – Kyjivo ekonomikos mokyklos duomenimis, iki 2023 metų gruodžio vos 8,3 proc. tarptautinių įmonių visiškai sustabdė savo operacijas rusijoje. Dar trečdalis įmonių savo veiklos apimtis yra sumažinusios ir paskelbusios planus iš šios rinkos ilgainiui pasitraukti.

Kai pirkėjų spaudimo ir verslo sąžinės efektai nėra pakankamai stiprūs, kad paveiktų įmonės elgesį ir priverstų ją pasitraukti iš tokios rinkos, tokiu atveju galima svarstyti apie valdžios institucijų įsitraukimą tokiam nepageidautinam elgesiui koreguoti.

Valstybės arsenale šiam tikslui yra tiek botagų, tiek meduolių. Keli paminėtini būdai, kaip galima skatinti lietuvišką verslą nedaryti rusiško biznio:

Viešųjų pirkimų taisyklių korekcijos, ribojančios galimybę juose dalyvauti juridiniams asmenims, turintiems verslo reikalų rusijoje. Teisė pretenduoti į viešuosius užsakymus yra vienas iš valdžios meduolių, tad jį duoti būtų galima tik asmenims, kurie neturi finansinių reikalų su teroristine valstybe;

Privalomas prekių žymėjimas, informuojantis, kad jį gaminanti bendrovė dirba rusijoje. Tokiu būdu valstybė galutinį moralinį vertinimą dėl verslo veikimo palieka vartotojui, tačiau į rinką įsikiša spręsdama informacijos asimetrijos problemą ir suteikia pirkėjui papildomas žinias apie produktą jo gamintoją;

Mokestinių lengvatų netaikymas įmonėms, kurios turi verslo reikalų rusijoje. Mokesčių lengvatos yra dar vienas meduolis, kurį valdžia taiko siekdama skatinti norimą elgesį, įprastai, verslo investicijas. Tad šis meduolis galėtų būti išnaudotas ir skatinant kitokį siektiną elgesį – atsisakymą turėti ekonominių santykių šalyje, kurios ekonomika yra pajungta karui prieš mūsų sąjungininkus.

Žinoma, šių instrumentų naudojimas nėra be apribojimų – bet kokie sprendimai turi būti suderinti su Europos Sąjungos ir konkurencine teise, tačiau tokie variantai yra įmanomi.

Plataus masto karo laikrodžiui mušant antrus metus tampa akivaizdu, kad be valdžios intervencijos lietuviškas ar Lietuvoje veikiantis verslas neatsisakys dalyvauti rusijos ekonomikoje, kuri vis labiau yra pajungiama karo mašinai palaikyti. Tad kyla poreikis rimčiau nei bet kada anksčiau pradėti svarstyti, kokius valdžios instrumentus dar galime pasitelkti ir paramą šiai karo mašinai pristabdyti.

Daugiau naujienų ir aktualijų:

Kitos naujienos