LAISVAI su Monika

Laisvalaikiu domitės menu. Kokios meno rūšys Jums artimiausios? Ką menas Jums apskritai reiškia?

– Taip, menas man yra labai svarbus. Patinka vaizduojamasis menas, šiuolaikinis šokis, architektūra, teatras. Patinka ir performansai. Be to, pati šiek tiek paišau. Esu lankiusi dailės būrelį, o dabar piešiu arba telefone, arba ant planšetės.

Man atrodo, kad menas išlaisvina, plečia vaizduotę, leidžia atsiriboti nuo kasdienybės ir pasinerti kitą pasaulį. Be to, tai yra būdas save išreikšti. Piešimas man veikia kaip terapija.

Lietuvoje vis daugėja iniciatyvų, skatinančių sukurti aplinką, labiau pritaikytą visiems žmonėms su skirtinga galia. Tačiau progresas vyksta lėtai. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų spręsti žmonių su negalia nematomumo problemą Lietuvoje?

– Tai yra kompleksiška problema. Viena vertus, žmonės su negalia niekur neina, nes yra pavargę domėtis, ar galės ten patekti. Kita vertus, aplinka yra nepritaikoma, vis dar galvojant, kad žmonių su negalia yra itin mažai ir kad tai daug kainuos. Na o žmonės su intelekto negalia vis dar gyvena už bendruomenės ribų.

Man atrodo, kad šioje sferoje yra reikalingi griežtesni įstatymai ir rimtesnis tonas. Taip, tai yra nepatogi tema liberalams, nes dažnai tai yra finansų reikalaujantis klausimas, tačiau tai yra žmogaus teisių klausimas. Aš manau, kad mes kaip partija turėtume drąsiau apie tai kalbėti.

Seime esate jau antrus metus. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate kaip Seimo narė?

– Iššūkiai, tiesą sakant, tie patys kaip gyvenime ir daugiausiai susiję su negalia. Vienas jų – nepritaikyta aplinka, kuri apsunkina judumą, bendravimą, ryšių mezgimą ir net svarbios informacijos gavimą.

Pavasario sesijos metu Jūsų inicijuotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti totalitarinių režimų simbolius, susilaukė politinio palaikymo ir buvo priimtas. Kodėl šis projektas yra svarbus?

– Gyvename ant konvencinio karo slenksčio, o informacinis karas vyksta jau senai ir visu pajėgumu. Negalime sau leisti lengvabūdiškai pro pirštus žiūrėti į minkštąsias karo priemones – propagandą ir įvairią su tuo susijusią simboliką.

Totalitarinių režimų simbolių draudimas padės eliminuoti iš visuomenės gimstančias provokacija, kurios kelia nerimą ir nesaugumo jausmą Lietuvos visuomenei. Nes niekas nenori čia sulaukti “gelbėtojų”.

Neseniai taip pat registravote įstatymo projektą, kuriuo siūloma skatinti darbdavius skirti daugiau lėšų darbuotojų sportui. Kodėl ėmėtės tokios iniciatyvos?

– Statistikos duomenimis, Lietuva yra bene mažiausiai sportuojanti šalis Europoje. Aš manau, kad mes kaip valstybė turime daryti viską, kad skatintume žmones savo laisvalaikį leisti aktyviai. Reikia imtis įvairių iniciatyvų, kad žmonės savo laiką leistų ne prie televizoriaus ar kompiuterio, bet gamtoje, sportuodami, užsiimdami mėgstama veikla.

Šis įstatymo projektas yra būtent toks. Jeigu komanda darbe „teambuilding‘ą“ vykdys ne kaimo sodyboje su pirtimi ir alumi, o važinėdami dviračiais ar kaituodami, tai bus laimėjimas visiems. Juk ligų prevencija, sveikatingumas yra be galo svarbus ne tik žmonėms, bet ir valstybės biudžetui.

Monika, atrodo, kad Jūsų santykiai su vyru yra puikūs. Ar atskleistumėte, koks yra laimingos santuokos receptas?

– Taip, tikra tiesa (šypsosi). Kitais metais švęsime santuokos dvidešimtmetį. Susitikom universitete ir iš karto radome bendrą kalbą. Mums labai patikdavo bendrauti – kalbėdavome pačiomis įvairiausiomis temomis ir daug. Po 20-ies metų vis dar turime apie ką kalbėtis. Esame labai skirtingi, papildantys vienas kitą, tačiau mus sieja bendros pažiūros ir draugystė. Panašus intelekto lygis, mano nuomone, taip pat svarbus darnioje poroje. Taip pat vertybinis pagrindas. Kiti žmonės sunkiais momentais galbūt labiau linkę pasiduoti ir ieškoti laimės kitur.

Kai mes pradėjome draugauti, visi sakydavo vyrui: „Kaip tau pasisekė!“. Dabar man visi sako: „Kaip tau pasisekė!“. C’est la vie.

Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie nori aktyviau dalyvauti politikoje, tačiau neišdrįsta ar abejoja?

– Jauniems žmonėms pasakyčiau, kad viskas yra įmanoma – aš esu to pavyzdys. Į politiką atėjau iš niekur, niekam nežinoma, nepažinodama nei vieno žmogaus, o šiandien esu Seime. Jeigu tik yra noras, reikia eiti ir bandyti. Tikrai viskas yra pasiekiama.

Ar turite savo politikės (arba politiko) idealą?

– Man atrodo šiandien mes visi turime aiškų politiką idealą, tai, be jokios abejonės – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Nusprendžiau net pasižiūrėti  serialą „Tautos tarnas“, kuriame jis vaidina mokytoją netikėtai tapusį Ukrainos prezidentu. Šaržuotas ir simplifikuotas ateitį pranašaujantis filmas. Kai gerai pagalvoji – neįtikėtina istorija ir asmenybė. Vakar komikas, šiandien laisvės, sąžinės ir tvirtybės ikona visam pasauliui.