2024-01-25

M. Danielė. Ačiū jums, mieli ūkininkai, kad atvažiavote į Vilnių

„Nėra sniego dangos, pasėliai išgyvena didžiulį stresą dėl didelio šalčio“, – tokį susirūpinimą reiškė ūkininkai dar prieš porą savaičių lauke stojus –20 C temperatūrai ir nesulaukiant kritulių. Klimato kaita atneša meteorologines staigmenas – liūtis, šalčius, sausras ir potvynius staigius jų pokyčius ar derinius, nebūdingus Europai ir likusiam pasauliui.

Kiekvienas toks reiškinys yra didelė našta ūkininkams – žūsta pasėliai, dažnesni skurdaus derliaus metai, dažnėja nuostolių dėl ligų ir kenkėjų, auga investicijų į laukų priežiūrą poreikis. Didėja ir našta mokesčių mokėtojams – žemės ūkis yra labiausiai Europoje ir Lietuvoje subsidijuojamas verslas, kurio nuolatinei paramai kasdien susimetam visi.

Tiesa, kad žemės ūkis yra svarbus strategiškai, nuo kurio priklauso apsirūpinimas maistu valstybių ir visos Europos viduje karo atveju, o ir apskritai kasdien. Todėl šiek tiek mažiau nei pusė (apie 40 proc.) Lietuvos ūkininkų užauginamų grūdų iš tiesų tenka Lietuvos rinkai, likusieji 60 proc. parduodami į trečiąsias šalis kaip žaliava. 

Kad grūdų auginimas apsimokėtų, ūkininkai naudojasi įvairiomis lengvatomis – nemoka pajamų mokesčio, turi išimtį pigiau įsigyti kurą, gauna tiesiogines išmokas, ir žinoma, kompensacijas už klimato išdaigas. Ir čia norėčiau stabtelėti – šiandien ūkininkų protestai Vilniuje yra nukreipti prieš pokyčius, padėsiančius kovoti su klimato kaita.

Daugiamečių pievų atkūrimas ir vandens telkinių apsaugos juostos yra tarp reikalavimų, ką valstybė turėtų atšaukti. Argumentai – tai yra privati nuosavybė, ji yra tik mano ir darau su ja ką noriu. Bet ar tikrai? Štai mieste riba iki gatvės, sklypo priežiūra, net medžių nuosavam sklype sodinimas ar kirtimas turi taisykles ir ribojimus. Ar tikrai žemės ūkio paskirties sklypas yra kitoks, todėl jam nereikia jokių taisyklių?

Daugiametės pievos yra vienos iš anglies kaupėjų. Kitaip tariant, augalijos įvairovė yra ne tik pačių augalų rūšių, grybų, paukščių ir vabzdžių buveinės, tačiau dar ir mažina oro ir vandens taršą, gerina dirvožemio būklę, o augalų šaknyse ir dirvožemyje užrakinamos ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Tokias pievas ūkininkai turi kartą per metus nušienauti ir gali jas deklaruoti. Tą padarę, už deklaruotus plotus gauna išmokas, o kartu dar ir prisideda prie tiesioginės naudos ne kam kitam, o sau – klimato kaitos mažinimas yra būtinas jų verslui apsaugoti ir, gal ne tokioje ir tolimoje ateityje, apskritai egzistuoti.

Daugiamečių pievų mažėjimas stebimas jau seniai, tačiau ilgą laiką buvo leidžiama kultivuoti maksimalius žemės plotus, su sąlyga, kad pievų sumažėjimui pasiekus kritinę ribą, jas reikės atkurti. Taip, tiesa yra tai, kad kiekvienam nebuvo išaiškintas jo/jos asmeninis įsipareigojimas ir atsakomybė, todėl gavę asmeninius laiškus su nurodytais atkurtinų pievų plotais (galbūt to nei neprireiks), dauguma pasipiktino. Tol, kol bendras susitarimas yra skirtas visiems, jis nesuprantamas kaip skirtas kiekvienam. „Mes ne prieš pievas, bet tegul jos būna kur nors kitur“, – tokia šiandien yra protestuojančių ūkininkų pozicija. Viskas komplikuojasi dar labiau, kai toks laiškas neatkeliauja kartu su kompensacijomis.

Ta pati – kompensacijų problema – slypi ir po ūkininkų nepasitenkinimą sukėlusiu vandens telkinių apsaugos juostų reikalavimu. Arti ir akėti iki pat vandens nebuvo galima niekada, tačiau tik visai neseniai pradėta vykdyti kontrolė. Kodėl?

Pagal 2023 m. duomenis, Lietuvoje 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų ir visi tarpiniai vandenys (Kuršių marios ir Baltijos jūros priekrantė) neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų, nes juose per daug azoto, fosforo ir kitų iš žemės ūkio trąšų patenkančių mikroelementų. Dėl taršos ima nevaldomai daugintis dumbliai, kuriems žūstant, vandenyje mažėja deguonies, prastėja bendra ekologinė ir vandens kokybės būklė.

Baltijos jūroje tvyro ištisi „mirties“ plotai – azotas juose sunaikino deguonį, o su juo ir visą gyvybę – žuvis, kitus gyvūnus, augaliją. Kaip trąšos ten patenka? Suartuose plotuose, kurie baigiasi ties vandens telkiniu, vykdomas aktyvus tręšimas, kurio dalis jau purškiant „nulyja“ tiesiai į vandenį, o tam „lietui“ iš paskos suteka ir trąšų perteklius, kurio nepasisavina pasėliai. Ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų? Kad didelė dalis vandens telkinių, taip pat ir aplink jūsų kiemą, yra užteršti.

Protestuojantys ūkininkai sako, kad ribojimai yra pertekliniai, jie – „aplink kiekvieną griovį“. Taip, Lietuvoje yra gan gera išvystyta žemės ūkio teritorijų melioracijos tinklų sistema (drenažu, grioviais ir t.t.). Grioviais vanduo teka į stambesnius griovius, paskui į upelius, dar vėliau į upes, galų gale tas vanduo patenka į Nemuną ar kito baseino pagrindinę upę, o juo į Baltijos jūrą ir į pasaulinį vandenyną. Ūkininkai man prieštarauja – tai miestų nuotekos teršia Lietuvos vandenis. Deja, ir šįkart ne. Nepriklausomybės laikotarpiu modernizavus Lietuvos didesnių miestų nuotėkų valyklas, miestų ar įmonių nuotėkų įtaka vandens telkinių būklei labai sumažėjo. Tačiau taip neatsitiko su tarša iš žemės ūkio laukų – šiuo metu tai yra didžiausias vandens taršos šaltinis, kurio poveikis, kaip rodo duomenys, tik didėja. 

Daugiametės pievos, vandens telkinių apsauga, šlapynių atkūrimas – klimato poveikiui sumažinti ir gamtai apsaugoti turime padaryti daug. Dauguma mūsų žingsnių šiandien jau yra „atbulinė pavara“ – žalos prisidarėme per daug, skubame atitaisyti praeities blogus sprendimus. Toks atitaisymas apima daugybę sričių nuo transporto, energetikos, iki plastiko perdirbimo ir paprasčiausių maišelių prekybos centruose. Visi turime susitelkti, kad ilgainiui nesusinaikintume su visa planeta. Visi ir susimokame. Tačiau leiskite paklausti, o koks yra ūkininko indėlis į kovą su klimato kaita ir tarša? Ar atsakomybės ir indėlio į bendrą gėrį poreikį matome, ar dar kartą susimesime kompensacijoms? Atrodytų, kad tie, kurių verslas labiausiai iš visų priklauso nuo klimato išdaigų, turėtų norėti investuoti į kovą su tomis išdaigomis labiausiai.

Klimato kaitos žalą jausite ne tik jūs, mieli ūkininkai, savo kasdieniame darbe, bet ir mokesčių mokėtojai, kurių reikės vis labiau prašyti „susimesti“ sausrų, liūčių, netikėtų šalčių nuostoliams padengti. Kentės jūsų vaikai ir anūkai, kuriems paveldėjus jūsų verslą reikės verstis per galvą, investuojant į jo gelbėjimo sistemas. Kentėsime visi, matydami vabzdžių apdulkintojų nykimą, o su jais ir žūstantį derlių.

Todėl šiandien ačiū jums, kad atvykote į Vilnių, subūrėte aplinkosaugininkus, valdžios atstovus ir savo pačių bendruomenę bendrų sprendimų paieškai. Tai paieškai, kurioje Lietuvos gamta ir klimato kaita besirūpinantys žmonės nuo protesto scenos nebūtų pašaipiai vadinami „paukštelių mylėtojais“, bet jūs, mūsų ūkininkai, punktais įgarsintumėte savo asmeninį indėlį ir įsipareigojimus Lietuvos gamtos apsaugai bei kitokiai, tvariai ir vertybiškai žemdirbystei. Valdžios atstovai tikrai jus girdi.

Daugiau naujienų ir aktualijų:

Kitos naujienos