Prezidentūros šešėlyje vysta žalioji Vilniaus dvasia

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcija

Praėjusioje kadencijoje pasiekėme, kad Vilnius tapo Europos žaliąja sostine. Miesto žaluma ir kryptingas ilgametis jos augimas šiandien džiugina vilniečius ir sostinės svečius. Deja, ne visi laiko tai vertybe. Nors visžalių augalų, kurie žalumu džiugina ištisus metus, senamiestyje ypač trūksta, pirmadienį buvo iškirstos Vilniaus Simono Daukanto aikštėje esančios tujos. Užuot prisidėdama prie žaliųjų erdvių plėtros, prezidentūra į rankas ima pjūklą ir iškerta želdinius vienoje iš pagrindinių miesto aikščių. Dar daugiau, šį veiksmą lydi įžūlus melas: prisidengiama tariamu krūmų nudžiūvimu ir estetikos trūkumu, nors tujos buvo puikios būklės ir reprezentatyviai puošė S. Daukanto aikštę. Šiandien kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydami pateikti informaciją, ar tujų kirtimo planas buvo derintas su savivaldybe ir tinkamai viešintas, kiek šis kirtimas kainavo, kas jį inicijavo ir kokie tolimesni želdinimo sprendiniai planuojami S. Daukanto aikštėje. Akivaizdu, kad tokie gerų dalykų naikinimo skandalai negali nei vykti, nei būti finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais.

„Išauginti tokią gyvatvorę trunka dešimtmečius, o nukirsti užtenka minutės saiko trūkumo. Anonsuojama, kad kitąmet aikštę puoš brangūs gėlynai. Visgi senos žalumos masės gerbimas ir estetinis bei finansinis nuosaikumas turėtų būti išlaikytas“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijos narys Remigijus Šimašius. Jam antrina ir kitas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijos narys, Aplinkos ir miesto paslaugų komiteto pirmininkas Linas Kvedaravičius, teigdamas, kad „Tokie pagrįstai klausimų keliantys dalykai neturi vykti XXI amžiaus Vilniuje, į žmogų orientuotos urbanistikos mieste.“

Negalime leisti, kad prisidengiant išgalvotomis priežastimis ir atsitiktinių individų užgaidomis Vilniuje pradėtų daugėti išraustų skverų ir dėl kirtimų atsirandančių nudžiūvusių stiebų. Už biudžeto lėšas neturi būti taisoma tai, kas nesugedo. Žalioji politika išlieka vienu iš miesto ir valstybės prioritetų, kurį įgyvendinti turime atsakingai, gerbdami ilgametės veiklos rezultatus. Miestą puošia ne kelmai, o žalios šakos, todėl viešuosius finansus nukreipkime ne į pjūklus ir kirvius, o į sodinukus ir žaliosios infrastruktūros vystymą bei priežiūrą.