Romualdas Bakutis, Laisvės partijos pirmininko pavaduotojas, Europos Parlamento nario D. Žalimo padėjėjas
Pastarąjį savaitgalį vyko protestas, jo organizatorių teigimu, prieš masinę migraciją ir už lietuviškos Lietuvos išsaugojimą. Neturiu abejonių, kad Lietuvos migracijos politikai dar yra kur tobulėti ir kai kur – griežtėti. Visgi lietuviškos Lietuvos ateičiai šiandien realiai grasina tik Rusija. Visais kitais atžvilgiais Lietuva dar niekada nebuvo tokia stipri ir gyvybinga.
Diskusijoje apie migraciją šiandien pernelyg prarandame niuansus ir per daug vadovaujamės emocijomis, per daug esame pavergti įvairių vaizdų iš „X“ ir „Telegram“ kanalų. Pabandykime pasižiūrėti, ką iš tikrųjų sako faktai.
Lietuvoje nėra masinės nekontroliuojamos migracijos
Užsieniečių skaičius Lietuvoje iš tiesų labai smarkiai išaugo, tačiau didysis šuolis įvyko anksčiau. 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno apie 100 tūkst. užsieniečių, 2023 m. – 189 tūkst., 2024 m. – 222 tūkst. Tai pirmiausia buvo susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą ir ankstesne migracija iš Baltarusijos po Lukašenkos režimo numalšintų protestų.
Po to augimas sustojo. 2025 m. pradžioje užsieniečių skaičius net sumažėjo iki 218 tūkst. ir metų pabaigoje išliko iš esmės toks pats – 217 tūkst. Šių metų rugsėjo pradžioje leidimus gyventi Lietuvoje turėjo beveik 227 tūkst. užsieniečių. Galima diskutuoti, ar Lietuvai tai daug. Galima norėti šį skaičių mažinti, bet nėra taip, kad 2022–2023 m. prasidėjęs šuolis dabar toliau kasmet eksponentiškai augtų.
Be to, migracija yra reguliuojama pirmą kartą atvykstančių darbo kvotomis. Pavyzdžiui, šiemet darbo migracijai nustatyta 24 706 žmonių kvota – apie 0,9 proc. Lietuvos gyventojų. Ji jau išnaudota, o ją išnaudojus tolesniam darbuotojų atvykimui taikomi aukštesni atlyginimo reikalavimai.
Ar kartojame Vakarų Europos klaidas?
Dažnai girdime: „nekartokime Vakarų Europos klaidų“, „ar norite čia Malmės?“ ir panašiai. Bet Lietuvos migracijos modelio nereikėtų tapatinti su tuo, kas vyko kai kuriose Vakarų Europos šalyse.
Akivaizdu, kad Merkel 2015–2016 m. sprendimas per labai trumpą laiką priimti milžiniškus pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų srautus, neturint realių galimybių tokį kiekį žmonių integruoti, buvo sunkiai suprantamas. Jokia valstybė neturi begalinių integracijos pajėgumų. Tačiau Lietuvoje šiandien realiai protestuojama ne dėl nelegalios ar pabėgėlių migracijos, bet dėl dirbančių žmonių atvykimo. Rugsėjo pradžioje vien darbo pagrindu leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turėjo beveik 108 tūkst. užsieniečių.
Šia prasme daugiau dėmesio galėtume kreipti į Šveicarijos pavyzdį ir pačią logiką, pagal kurią sprendžiama, ką įsileisti. Šveicarijoje pirmiausia vertinama, ar žmogaus atvykimas apskritai atitinka bendrą šalies ekonominį interesą – atsižvelgiama į darbo rinkos situaciją, ilgalaikę ekonomikos raidą ir žmogaus galimybes integruotis. Iš trečiųjų šalių leidžiama atvykti ribotam skaičiui žmonių ir iš esmės orientuojamasi į aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus. Be to, užsieniečiui mokamas atlyginimas ir suteikiamos darbo sąlygos Šveicarijoje turi atitikti konkrečiame regione ir sektoriuje galiojančius standartus.
Kitaip tariant, pirmiau turėtume klausti, kokios migracijos reikia Lietuvos ekonomikai, kokių žmonių iš tikrųjų trūksta ir ar jų atsivežimas nebus tiesiog pigesnė alternatyva atlyginimų kėlimui vietiniams, darbuotojų mokymui ar investicijoms į technologijas. Tai svarbi alternatyva įsivaizdavimui, kad egzistuoja tik du pasirinkimai: arba uždarome sienas, arba kartojame 2015 m. Vokietijos/Švedijos modelį. Galima turėti migraciją, kuri yra sąmoningai siejama su valstybės ekonominiais poreikiais, ribojama ir valdoma.
Sąmokslų teorijų laikas
Migracija apipinta ir įvairiomis „replacement“ teorijomis – esą radikalūs kairieji kviečia migrantus tam, kad šie vėliau už juos balsuotų, o didesnis musulmonų gimstamumas ilgainiui leis jiems demografiškai pakeisti europiečius. Lietuvos atveju abu šie argumentai labai sunkiai dera su realybe.
Pradėkime nuo balsavimo. 2023 m. savivaldos rinkimuose balsavo 4291 užsienietis, nors teisę balsuoti turėjo daugiau kaip 21 tūkst. užsieniečių. Seimo ir Prezidento rinkimuose užsieniečiai apskritai nebalsuoja. Dar svarbiau – migracija Lietuvoje nėra greitas kelias į pilietybę. Natūralizacijos tvarka Lietuvos pilietybę 2022 m. gavo 126 žmonės, 2023 m. – 55, 2024 m. – 90. Palyginkime tai su daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Dabartiniai migracijos srautai tiesiog nesikonvertuoja į kažkokį masinį naujų Lietuvos piliečių elektoratą.
Panašiai ir su demografija. Taip, pirmoji karta migrantų iš musulmoniškų valstybių (tarp migrantų – jų Lietuvoje nėra dauguma) turi daugiau vaikų nei vietiniai gyventojai. Bet iš to negalima tiesia linija projektuoti demografijos po 50 ar 100 metų. Ir išvis – kuo toliau, tuo mažiau galime projektuoti, nes nežinome, kas sąlygos gimstamumą po tokio ilgo laiko tarpo. OECD tyrimai rodo, kad migrantų ir vietinių gyventojų gimstamumo modeliai laikui bėgant ir per kartas linkę artėti. Be to, turėkime omenyje, kad Lietuvoje mes daugiausiai kalbame apie laikinai dirbti atvykstančius žmones, kurie keisis ir kurių nemaža dalis neatsiveš savo šeimų.
Migracijos politika – pragmatizmo ir ekonomikos klausimas
Lietuva sensta ir turi mažėjantį gimstamumą. Tai nėra išskirtinė Lietuvos ar net Europos problema. Labai žemas gimstamumas šiandien yra Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, jis smarkiai sumažėjo Turkijoje, mažėja Maroke ir daugybėje kitų, įskaitant musulmoniškas, valstybių.
Žinoma, turime daug daugiau padėti šeimoms. Turime skatinti grįžti emigravusius lietuvius. Turime automatizuoti ekonomiką, kelti našumą, daug rimčiau žiūrėti į perkvalifikavimą, profesinį mokymą, kolegijas ir universitetus. Bet nėra vieno stebuklingo sprendimo. Net jeigu rytoj Lietuvoje prasidėtų gimstamumo bumas, rytoj gimę vaikai darbo rinkoje atsiras maždaug po dvidešimties metų. Kita vertus, dirbtinis intelektas ir automatizacija darbo rinką per tuos pačius dvidešimt metų gali pakeisti tiek, kad mums apskritai reikės mažiau darbuotojų. Gali būti, kad ateityje problema bus nebe žmonių skaičius, o tai, kiek ir kokios kvalifikacijos žmonių turime.
Dėl to, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, gali keistis ir tai, kokios migracijos mums apskritai reikės. Jei automatizacija mažins žemos kvalifikacijos darbo jėgos poreikį, tokių darbuotojų atsivežimas vis dažniau galėtų būti siejamas su aiškiai laikinais leidimais, leidžiančiais reaguoti į konkrečius darbo rinkos trūkumus, panašiai kaip į sezoninį darbą ūkiuose. Tuo tarpu, dėl gydytojų, mokslininkų, inžinierių ir kitų aukštos kvalifikacijos žmonių valstybės greičiausiai konkuruos vis labiau, siūlydamos jiems patrauklesnes sąlygas atvykti ir pasilikti. Tokių žmonių pritraukimas Lietuvai gali turėti visai kitokią ilgalaikę vertę.
Plačiau žvelgiant, jeigu pasaulyje yra žmonių, norinčių atvažiuoti į Lietuvą, čia dirbti ir savo žinias, gebėjimus bei laiką skirti mūsų ekonomikai, nematau prasmės iš principo atsisakyti galimybės tuo pasinaudoti.
Naivumo irgi nereikia
Lygiai taip pat nereikia pulti į kitą kraštutinumą ir neigti realių rizikų. VSD savo grėsmių vertinimuose aiškiai rašo apie išaugusios migracijos iš Centrinės Azijos keliamas rizikas. 2024 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 24 tūkst. šio regiono valstybių piliečių. 2023–2024 m. penki jų buvo paskelbti keliančiais grėsmę valstybės saugumui, dar penkiems dėl sąsajų su terorizmu rekomenduota neišduoti leidimų gyventi ar vizų.
Tai ir yra normalus būdas kalbėti apie riziką: tikrinti žmones ir rizikingų asmenų neįleisti, bet iš kelių nustatytų atvejų nedaryti išvados apie dešimtis tūkstančių kitų žmonių. Dauguma migrantų neatvažiuoja čia įvesti savo papročių ar pakeisti mūsų gyvenimo būdo. Jie, kaip ir dauguma mūsų, tiesiog gyvena savo gyvenimą – dirba, leidžia laisvalaikį, svajoja apie geresnę ateitį.
Galima diskutuoti apie aktyvesnį migrantų atsirinkimą: kokių kvalifikacijų mums reikia, iš kokių valstybių galime patikimiau patikrinti žmonių biografiją, kur mažesnės saugumo ar integracijos rizikos. Tuo pačiu, nereikėtų tikėtis, kad atrasime kažkokią stebuklingą „gerų migrantų“ tautybę. Kartais girdime, kad vietoj Centrinės Azijos geriau kviesti žmones iš Filipinų ar Lotynų Amerikos, nes jie krikščionys ir kultūriškai esą artimesni. Galbūt kai kuriais aspektais jų integracija iš tiesų gali būti lengvesnė, bet ir Filipinuose ar Lotynų Amerikoje egzistuoja organizuotas nusikalstamumas, didžiulis skurdas, nelygybė ir kitos problemos, dėl kurių jų migrantai taip pat gali turėti didžiųjų integracijos problemų.
Jeigu daliai žmonių tikroji problema yra ne saugumas ar nusikalstamumas, o tiesiog nenoras Lietuvoje matyti tamsesnio gymio žmogų, joks „cherry pickingas“ šios problemos neišspręs. Filipinietis ar brazilas neatrodys taip kaip lietuvis.
Vietoj baimių – nuosekli kontrolės ir integracijos sistema
Galiausiai – turime kurti nuoseklesnę kontrolės ir integracijos sistemą. Negalima sakyti, kad Lietuvoje šioje srityje nieko nevyksta. Turime lietuvių kalbos kursų, konsultacijų centrų, įvairių valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų programų. Pastaraisiais metais jų atsiranda vis daugiau. Problema veikiau ta, kad integracijos sistema dar nėra pakankamai nuosekli. Ypač fragmentuotas ir nepakankamai lankstus tebėra lietuvių kalbos mokymas, trūksta aiškaus skirtingų institucijų ir savivaldybių atsakomybės bei veiksmų koordinavimo. Jeigu norime iš atvykstančių žmonių rimtai reikalauti integracijos, turime turėti ir aiškią, visoje Lietuvoje veikiančią sistemą, kaip žmogui tą integraciją realiai pasiekti.
Be to, integracija neturėtų būti vien valstybės ir paties migranto reikalas. Didelė darbo migracijos dalis vyksta todėl, kad užsieniečių darbuotojų reikia Lietuvos įmonėms. Todėl, ypač kalbant apie didesnius darbdavius, normalu tikėtis ir jų indėlio – prisidėti prie lietuvių kalbos mokymo ir skatinti dalyvauti integracijos programose. Čia man patinka jau minėtos Šveicarijos principas – „skatinti ir reikalauti“. Valstybė turi sudaryti realias galimybes integruotis, bet kartu gali tikėtis kalbos mokėjimo, įstatymų laikymosi, pagrindinių valstybės ir visuomenės gyvenimo principų supratimo bei dalyvavimo darbo rinkoje ar mokymesi.
Panaši logika, manau, kuriama ir Lietuvoje. Atvykai trumpam dirbti – dirbk legaliai, mokėk mokesčius ir laikykis Lietuvos įstatymų. Nori čia kurti gyvenimą – mokykis lietuviškai. Nori nuolatinio gyvenimo ir ilgainiui tapti visaverte Lietuvos visuomenės dalimi – pagrįsta tikėtis ir kalbos, ir Lietuvos valstybės, jos įstatymų supratimo.
Pasaulis yra didelis, ir jame Lietuvai yra daug galimybių. Man norisi Lietuvos, kuri į jį žvelgtų ne su baime, o su pasitikėjimu savimi. Valstybės, kuri žino, kas ji yra, saugo savo kalbą, kultūrą ir istoriją, todėl jai nereikia jų ginti nuo kiekvieno kitaip atrodančio žmogaus. Privalome mokytis iš kitų klaidų, bet neprivalome paveldėti jų baimių.
