2025-01-10

Dainius Žalimas. Kaip nugalėti „Gruzijos košmarą“: strategija pergalei Sakartvele

Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys

Praėjusių metų pabaigoje buvau Tbilisyje, kai Sakartvelo valstybę užvaldžiusi oligarcho Bidzinos Ivanišvilio partija „Gruzijos svajonė“, kuriai labiau tiktų „Gruzijos košmaro“ pavadinimas, prisaikdino savo neteisėtai pasiskirtą prezidentą ir taip užbaigė visos valdžios uzurpaciją šalyje. Nesulaukusi vieningos Vakarų valstybių paramos, vienintelė legitimi Sakartvelo žmonių atstovė, tikroji prezidentė Salomė Zurabišvili paliko prezidentūros pastatą, nors ir ne pačias pareigas.

Nepaisant konsoliduojamos diktatūros, Sakartvelo pilietinė visuomenė nuosekliai atsisako priimti autokratinę B. Ivanišvilio ir jo marionečių aukščiausiuose šalies postuose valdžią. Šalies demokratinis atsparumas pasižymi cikliškumu: kiekvienas „Gruzijos košmaro“ bandymas stiprinti režimą sulaukia naujų, stiprėjančių demonstracijų ir pilietinio nepaklusnumo bangų.

Nuo protestų prieš kremlinio „užsienio agentų“ įstatymo priėmimą praėjusių metų pavasarį iki demonstracijų prieš suklastotus rinkimus ir oficialų režimo sprendimą atidėti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą metų gale – bendrai vien per pastaruosius metus Sakartvele nuolat vyko masinės demonstracijos, kuriose dalyvavo nuo kelių iki kelių dešimčių tūkstančių žmonių, o lapkričio 30 d. demonstracijoje – iki poros šimtų tūkst. žmonių. Tai neįtikėtinai daug šaliai, kurioje gyventojų skaičius tik truputį didesnis nei Lietuvoje. Tai, kad vieną ar kitą dieną Rustavelio prospektas yra užpildytas ne visas, anaiptol nereiškia protestų silpnėjimo. Geriausia to iliustracija – improvizuotas kartveliškas 2025-ųjų metų pasitikimas su ilgiausiu pasaulyje, per visą Rustavelio prospektą nusitiesusiu, stalu.

Režimas iš tikrųjų bijo žmonių. Jis slepiasi valdžios kabinetuose ir pas nesutinkančius siunčia „bendrauti“ tik policijos pajėgas (beje, atrodančias skurdokai, lyginant su Saakašvilio laikais). Būdamas ten, gatvėse nesutikau nė vieno „Gruzijos košmaro“ rėmėjo, Tbilisio gatvėse nevyko nė vienos „valdžią“ palaikančios demonstracijos, o tokių juk turėtų būti, jei šalis iš tikrųjų būtų stipriai pasidalijusi ir „Gruzijos košmaras“ būtų stipriai žmonių palaikomas. Naujojo „prezidento“ inauguracijoje nedalyvavo nei užsienio valstybių diplomatai, nei Sakartvelo ginkluotųjų pajėgų, kurios laikosi neutraliai ir nedalyvauja slopinant protestus (priešingai nei Baltarusijoje), atstovai. Kaip ir pastarąjį kartą Baltarusijoje, „prezidento“ inauguracija buvo kone slapta, jis nesikreipė į žmones, o jo jokie žmonės ir nelaukė.

Pasipriešinimas režimui jau įsiskverbė į mokyklas, universitetus, įmones, kultūros įstaigas, diplomatines atstovybes, net viešąjį sektorių, kuris įprastai būna lojalus valdžiai. Pavyzdžiui, panorus susitikti su vieno universiteto bendruomene, man buvo atsakyta, jog ji užsiima protestų organizavimu. Vienijasi skirtingų pažiūrų, ekonominių ir socialinių sluoksnių žmonės. Tbilisio gyventojai atvėrė savo namus nepažįstamiems žmonėms iš regionų, kad šie galėtų kartu protestuoti, internete atsirado įvairių grupių ir sutelktinio finansavimo iniciatyvų, kad būtų apmokamos kelionės išlaidos, padedama atvykti į sostinę žmonėms iš regionų taip skaldant populiarų mitą, kad „Gruzijos košmaru“ nepatenkintas tik Tbilisis.

Žodžiu, dabartinį procesą iš protestuotojų perspektyvos apibūdinčiau taip: laukiama, kol besitęsiantys protestai kartu su pilietiniu boikotu ir tarptautine blokada bei ūkio nuosmukiu išsekins režimą, arba kol režimas imsis masinės prievartos protestams užgesinti, susilaukdamas žadamo kieto pasipriešinimo. Kol kas režimas dar viena koja šlubuoja, nes „užsienio agentų“ įstatymas ir drakoniški prieš susirinkimų laisvę nukreipti įstatymai yra masiškai ignoruojami.

Tarp lukašenkinės ir europinės svajonės

Visus protestuotojus jungiantis pagrindinis pasipriešinimo motyvas – B. Ivanišvilio režimas vagia iš Sakartvelo jo europinę ateitį. Stojimo į Europos Sąjungą procesas ir perspektyva yra pagrindinė protestuotojus mobilizuojanti jėga. Alternatyva – vasalystė atkuriamos Rusijos imperijos pakraštyje, kuri Sakartvelui gali pasiūlyti tik depresyvią stagnaciją, nacionalinės tapatybės pažeminimą pataikaujant „didžiajam broliui“ ir nuolatines savo geriausių, produktyviausių žmonių represijas. Kitaip sakant – baltarusišką modelį.

Tačiau Sakartvelas dar netapo visiškai lukašenkizuotu. Pagrindinis Sakartvelo skirtumas nuo Baltarusijos yra Sakartvelo pilietinės visuomenės infrastruktūriniai ir organizaciniai gebėjimai, kuriuos vis dėlto buvo galima ugdyti iki „Gruzijos košmaro“ atėjimo į valdžią ir dar kurį laiką jau valdant šiai partijai. Tuo tarpu protestai Baltarusijoje 2020-aisiais vyko po beveik tris dešimtmečius trukusio A. Lukašenkos valdymo, kurio metu nuožmiai slopintos bet kokios galimybės opozicijai veikti. Be to, Sakartvele iki šiol dar egzistavo galimybė pilietinėms organizacijoms gauti finansavimą iš užsienio, kai Baltarusijoje laisviau veikti buvo galima tik egzilyje. Baltarusijos visuomenė 2020-aisiais jau buvo patyrusi masines represijas ir nemenkai atomizuota. Tuo tarpu, nors Sakartvele režimas pastarąjį dešimtmetį bandė sukurti lojalias gyventojų grupes, protestai vyksta masiškai, o narystės ES siekį palaiko 4/5 kartvelų – tai tikra bendra visos šalies svajonė, kurią režimas nori atimti.

Europos Sąjunga ir Vakarai nepasirinks už kartvelus jų kelio, tačiau iki šiol per lengvai palikdavome likimo valiai ar net atiduodavome mūsų vertybėmis ir idėjomis patikėjusias laisvas tautas. Rusija, Kinija, Iranas – naujosios Ašies valstybės – aktyviai kišasi į mūsų vidaus politinius procesus, stengiasi didinti savo galią ir plečia įtakos tinklus, o mūsų politiniai sprendimai pastarąjį dešimtmetį pernelyg dažnai klimpdavo siekiant ne sustiprinti mūsų pozicijas pasaulyje, bet išvengti bet kokios didesnės eskalacijos ir sugrįžti į jau nebeegzistuojantį 1990-ųjų status quo.

Vakarų strateginės klaidos Sakartvele

2012 m. valdžią Sakartvele perėmęs prorusiško oligarcho kontroliuojamas „Gruzijos košmaras“ ne iškart atsiskleidė kaip atvirai prokremlinė jėga – ji kartojo daugelio prorusiškų veikėjų (jų analogų galime dabar apsčiai matyti ir Lietuvoje) vykdytą politiką, kai prokremlinis autoritarinis režimas konstruojamas palaipsniui ardant svarbius valstybei politinius ir visuomeninius institutus, iškart nenutraukiant visų bendradarbiavimo saitų su Vakarais, o kartais net bandant iš jų pasipelnyti.

Sakartvele buvo rengiamos bendros su NATO kariais mokymo programos, tačiau maždaug 2019 m. pradėjo ryškėti aiškus valdžios posūkis į Rusiją, kai buvo sudarytos sąlygos iš parlamento pirmininko vietos kalbėti vienam iš 2008 m. Kremliaus karą prieš Sakartvelą palaikiusių Rusijos deputatų, o visuomenėje dėl to kilo didelė protestų banga.

Visgi strateginis posūkis Maskvos kryptimi didžiausią postūmį įgavo būtent prasidėjus naujai Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. Tuo metu, vis labiau autoritarinį pobūdį įgaunantis režimas ne tik neprisijungė prie sankcijų Rusijai, tačiau iš esmės tapo vienu iš jų apeidinėjimo centrų, tarp Maskvos ir Tbilisio vėl buvo atnaujinti tiesioginiai skrydžiai, rusams leista keliauti be vizų. Vidaus politikoje imti tiesiogiai nuo Rusijos kopijuoti įstatymai ir jų taikymo praktika: „užsienio agentų“ įstatymas, prieš LGBTQI bendruomenę ir moterų teises nukreipti teisės aktai, taip pat galiausiai suklastoti parlamento rinkimai.

Neišvengiamai iš Rusijos „Gruzijos košmaras“ perėmė visą prieš ES ir Vakarų vertybes nukreiptą propagandinę ir dezinformacinę retoriką. „Gruzijos košmaras“ tariasi išgelbėjęs šalį iš karo ir „ukrainizacijos“, opozicija vaizduojama kaip „globalios karo partijos“ ir „kolektyvinių Vakarų“ „giluminės valstybės“ agentai, veikiantys prieš Sakartvelo suverenitetą ir šalies žmones, opozicijos protestai ir Vakarų sankcijos prieš režimą – kaip „globalios karo partijos“ desperacija prieš neišvengiamą žlugimą.

Kaip nepaminėsi, kad Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – pagal rusišką naratyvą piešiamos kaip seniai praradusios suverenitetą ir veikiančios „giluminės valstybės“ naudai. Beje, jei jau ką lyginti su Lietuva, galima drąsiai pastebėti „Gruzijos košmaro“ propagandos tapatumą su antisemitine žemaitaitininkų partija ir jos lyderiu. Žemaitaitį galima šiuo požiūriu laikyti „Gruzijos košmaro“ atstovu Lietuvoje, nors labiau jie yra vienos, kremlinės, obels vaisiai. Tik va „Gruzijos košmaro“ apeliacija į Trumpo kovą su „gilumine valstybe“, atrodo, gali nepasiteisinti, nes Sakartvelo reikalu užsiimantys artimi Trumpui respublikonai jau yra paėmę itin griežtą liniją „Gruzijos košmaro“ atžvilgiu.

Be abejo, „Gruzijos košmaras“ gerai supranta, kad integracija į Vakarų struktūras neišvengiamai reikštų, jog šalyje reikėtų diegti skaidrias institucijas, užtikrinti pliuralizmą, kas silpnintų režimą, tačiau nemažai prie dabartinės įvykių raidos prisidėjo ir ilgametis Vakarų strateginis neryžtingumas ir neapsisprendimas regione. Galbūt kartais ir su korupcijos elementais, kai pamatai kai kuriuos Vakarų politikus vengiant griežtesnės „Gruzijos košmaro“ kritikos ir net mėginant dabar megzti dialogą su nelegitimiomis valdžios institucijomis.

Nors Vakarų visuomenių mobilizacija ir ginklų tiekimas Ukrainai plataus masto agresyvaus karo pradžioje nuteikė optimistiškai, vėliau paaiškėjo, kad ypač europiečiai neturi ir nesugeba pristatyti reikiamo šiuolaikiniam didelio masto konfliktui ginklų ir amunicijos kiekio, o pačioje Europos Sąjungoje prasidėjo neįkvepiančiai atrodančios nuolatinės rietenos dėl išimčių sankcijoms ir smulkmeniški nesutarimai priimant naujus paketus. Visa tai „Gruzijos košmarui“ signalizavo, kad europiečiai silpni ir nesugebėtų deramai apginti nei savo interesų, nei ES palankios visuomenės dalies Pietų Kaukaze.

Deja, bet iš dalies B. Ivanišvilio režimas teisus. ES iki šiol nėra priėmusi jokių veiksmingų sankcijų valdžią užgrobusiam „Gruzijos košmaro“ režimui, nors JAV, palaikant respublikonų atstovams, metų gale įvedė tiesiogines ir netiesiogines sankcijas B. Ivanišviliui ir jo pakalikams. Vakarų šalių ambasadoriai Tbilisyje net nesugebėjo deramai palaikyti vienintelės teisėtos Sakartvelo žmonių atstovės prezidentės S. Zurabišvili, kai ši paliko prezidento rūmus. Dalies jų ambasadorių – tarp jų ir Lietuvos – tuo metu net nebuvo Tbilisyje (diplomatiškai tai buvo galima pridengti „kalėdinėmis atostogomis“, kurios, žinoma, galėjo būti patogios ir gražiai atsisakyti dalyvauti režimo paskirtojo „prezidento“ inauguracijoje). Bet kuriuo atveju ir pasyvi tarptautinė reakcija stipriai prisidėjo prie to, kad Sakartvelo prezidentė neliko fiziškai saugoti savo institucijos ir dabar ją bandys išlaikyti labiau de jure, nei de facto.

Pergalės strategija Sakartvelo pilietinei visuomenei

Mokydamiesi iš padarytų klaidų ir norėdami veiksmingai apginti savo pačių saugumą nuo egzistencinio pobūdžio grėsmių, pagaliau turime imtis liberaliosios demokratijos kietosios linijos. Deja, bet Rusija ir jos satelitiniai režimai, kaip paprastai būdinga kriminaliniam mentalitetui, supranta tik jėgos ir galios argumentus.

Sakartvelas kartu su Ukraina, Moldova, Baltarusija turi tapti pagrindiniais Vakarų pasipriešinimo Rusijos imperinėms ir autoritarinėms ambicijoms atramos taškais. Žinoma, Sakartvelo visuomenė pati dėl Europos ir dėl savo ateities padarys tiek, kiek galės – protestai kol kas vyksta ir nesiliauja, o mes turime suteikti žmonėms kuo stipresnius įrankius jų kovai prieš prorusišką režimą.

1. Vykdyti neteisėto „Gruzijos košmaro“ režimo nepripažinimo politiką, įtraukiant dabartinį neteisėtą parlamentą, vyriausybę ir neteisėtai paskirtą „prezidentą“ Micheilą Kavelašvilį. Jie neatstovauja Sakarvelo žmonėms ir turi būti politiškai izoliuoti.

2. Pripažinti prezidentę Salomėją Zurabišvili vienintele teisėta Sakartvelo žmonių atstove. Jos proeuropietiška ir prodemokratinė pozicija bei raginimai vykdyti reformas turėtų sulaukti visapusiškos Europos politinės bendruomenės paramos.

3. Vykdyti politinę ir diplomatinę „Gruzijos košmaro“ režimo izoliaciją tarptautinėje arenoje. Europinės ir nacionalinės politinės organizacijos bei institucijos turėtų nutraukti bet kokius kontaktus, kurie gali suteikti legitimumo fasadą B. Ivanišvilio režimui. Diplomatiniai ryšiai turėtų būti apriboti žemesniuoju lygiu ir labiau nukreipti į demokratinės politinės bendruomenės bei pilietinės visuomenės atstovų stiprinimą.

4. Taikyti griežtas tikslines sankcijas neteisėto parlamento nariams, „prezidentui“, ministrui pirmininkui ir kitiems svarbiausiems režimo pareigūnams, atsakingiems už atsitraukimą nuo demokratijos, rinkimų klastojimą, politinį persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Tarp pareigūnų būtinai turi būti konstitucinio teismo ir kiti teisėjai bei prokurorai, kurių sprendimais siekta nuslėpti demokratinių rinkimų principų pažeidimus ir įteisinti suklastotus rinkimų rezultatus, taip pat persekiojami opozicijos atstovai ir protesto akcijų dalyviai. Režimas gali pradėti eižėti, kai eiliniai jo talkininkai pajus sankcijų artumą.

5. Stiprinti pastangas kovoti su Sakartvelo režimo ir su juo susijusių subjektų pagalba Rusijai apeiti sankcijas. ES ir valstybės narės turi aktyviai veikti, kad neleistų „Gruzijos košmaro“ režimui palengvinti Rusijai taikomų tarptautinių sankcijų apėjimą.

6. Atlikti tarptautinį tyrimą dėl rinkimų klastojimo ir represijų prieš pilietinę visuomenę bei nepriklausomą žiniasklaidą Sakartvele, kad būtų užtikrinta teisinė atsakomybė ir galiausiai teisiškai įvertinti režimo veiksmai.

7. Sustabdyti bet kokią finansinę paramą režimui ir jo institucijoms, kuri gali būti naudojama antidemokratinei darbotvarkei palaikyti. Europos institucijų lėšos turėtų būti nukreiptos pilietinei visuomenei ir demokratinėms iniciatyvoms remti, nepriklausomai žiniasklaidai išlaikyti. Kuo skubiau ES lygiu būtina sukurti specialų Sakartvelo pilietinės visuomenės ir nepriklausomos žiniasklaidos paramos mechanizmą, nes tradiciniai paramos įrankiai yra per lėti operatyviai reaguoti į besikeičiančias aplinkybes.

8. Siekti naujų parlamento rinkimų Sakartvele, kurie būtų surengti rinkimų procesą administruojant nepriklausomai institucijai (centrinei rinkimų komisijai) ir prižiūrint tarptautiniams stebėtojams, taip užtikrinant iš tikrųjų laisvą ir sąžiningą rinkimų procesą. Tai yra pats svarbiausias tikslas sureguliuojant politinę krizę Sakartvele, nes naujasis, Sakartvelo žmonių tikrąją valią atspindintis, parlamentas būtų pajėgus imtis visų kitų situacijos sureguliavimo ir grįžimo prie demokratijos bei vakarietiško šalies kurso veiksmų. Dabartinis gi „parlamentas“ yra vienpartinis ir tuo savaime prieštarauja pliuralistinės demokratijos esmei.

9. Teikti parlamentinę paramą Sakartvelo demokratinėms jėgoms, skatinant glaudesnį bendradarbiavimą su demokratinėmis partijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

10. Stiprinti paramą Sakartvelo pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai, užtikrinant laisvos spaudos ir gyvybingos pilietinės visuomenės išlikimą.

11. Ginti LGBTQI asmenų teises Sakartvele. Dabartinio režimo vykdomas LGBTQI asmenų persekiojimas ir demonizavimas yra „rusų pasaulio“ praktikų kopijavimas ir turi būti griežtai pasmerktas.

12. Spausti nedelsiant paleisti politinius kalinius ir reikalauti panaikinti represinius įstatymus, įtraukiant susrinkimų laisvę paneigiančius, „užsienio agentų“, LGBTQI represuojančius įstatymus ir kitas teisines priemones, smukdančias politinių ir pilietinių laisvių būklę Sakartvele.

Daugumoje Vakarų sostinių jaučiamas didžiulis nuovargis dėl ilgų nesėkmingų karinių intervencijų Artimuosiuose Rytuose – dažnai tai suveikia kaip mentalinis stabdis, kai kalba pasisuka apie ilgalaikę paramą kitoms už laisvę kovoti norinčioms tautoms. O juk tokia kova niekada nebūna nei greita, nei lengva – joje visada bus šviesesnių ir tamsesnių etapų. Tačiau istorija jau ne kartą parodė, kad tam, jog laisvės idėjos laimėtų, nereikia tiesioginio nei mūsų, nei Vakarų kariuomenių įsikišimo.

Prisiminkime Ronaldo Reagano doktriną – stiprus, nuoseklus, nuolatinis ekonominis, diplomatinis spaudimas, nebijojimas pabrėžti savo idėjų teisingumo ir pranašumo galiausiai parklupdė Sovietų Sąjungą ir padėjo visoms laisvę mylinčioms tautoms, tarp jų ir mums, ją atkovoti savo pačių rankomis. Dabar turime taip padėti padaryti kartvelams, ukrainiečiams, moldavams, baltarusiams ir kitoms tautoms, besipriešinančioms tironijai, okupacijai ir neteisingumui.

Daugiau naujienų ir aktualijų:

Kitos naujienos

Jūs sėkmingai užsiprenumeravote mūsų naujienlaiškį.