Dainius Žalimas. Kriminalo užvaldoma valstybė (2): užvaldymas ir pasekmės

Prof. Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys

Taigi galima manyti, jog kriminalas jau prasiskverbė į valdžią: kaip patvirtina Laisvės TV, „Sienos“ ir „Redakcijos“ žurnalistiniai tyrimai, šiandien valdančiosios koalicijos gretose turime mažiausiai du partnerius su kriminalinėmis uodegomis ir nešvarių rusiškų pinigų pėdsaku, o „nemano zaria“, atrodo, sėkmingai kriminalizuoja socdemus. Premjeras pastaruoju metu taip supanašėjo į Žemaitaitį, jog pagal retoriką nebeatskirsi – kaip bachūras viešai tyčiojasi iš žurnalistų, kabina jiems žeminančias etiketes, niekinamai atsiliepia tiek apie jam užduodamus klausimus, tiek apie klausėjus ir, žinoma, įžūliai meluoja. Tik dar lyg netujina, kaip jo draugelis. Bet šiaip abiejų elgesys ir retorika atrodo nebe tokia tolima nusikalstamo pasaulio atstovams, kurie, įsitikinę turimų pinigų visagalybe, mano galį sau leisti viską.

Turime, ko gero, beprecedentę situaciją, kai Vyriausybei vadovauja, o tai reiškia, kad pagal savo įtaką reikšmingiausias valstybėje pareigas eina žmogus, kurio dėl neaiškių ryšių ir turto šaltinių, nesąžiningo elgesio bei kitų asmeninių ir dalykinių savybių nebegalima laikyti nei lojaliu Lietuvos Respublikai, nei patikimu. Toks premjeras pagrįstai gali būti laikomas grėsme nacionaliniam saugumui. Grėsmė yra ir „nemano zarios“ partija, sąmoningai Lietuvos socialdemokratų įtraukta į valdančiąją koaliciją, nors kitur Europoje normalūs socialdemokratai tokiai partijai taikytų sanitarinio kordono principą.

Beje, o kaip gi trečiasis koalicijos partneris? Kol kas galime labiau spėlioti, nes savaime suprantama, jog žurnalistiniai tyrimai negali staiga visko aprėpti. Tačiau juose esančios nuotrupos apie galimą artimą D. Vilčinsko ryšį su Seimo pirmininku S. Skverneliu (na vėlgi, draugauja šeimomis), turinčiu stiprių ryšių įvairiose teisėsaugos institucijose, gali kelti įvairių minčių. Toliau galima tik spėti apie tai, kiek plačiai su rusiškos ar baltarusiškos kilmės ofšorais susijęs verslo tinklas gali būti įtraukęs kitus politikus. Pavyzdžiui, ar negali būti į jį pakliuvęs ketvirtasis koalicijos partneris – prezidentas ar jo aplinka. Juk sunku racionaliai paaiškinti tokį prezidento pasiaukojimą koalicijai, nuo pat pirmųjų jos gyvavimo dienų deklaruojant bendrą atsakomybę už „sėkmingą Vyriausybės veiklą“. O gal tinklas „pagavo“ ir opozicinių partijų atstovų?

Šių klausimų aš neužduočiau ir nespėliočiau, jei valstybėje realiai veiktų stabdžių ir atsvarų sistema, kai vienos valdžios nukrypimą nuo demokratinės teisinės valstybės normų gesintų kita ir politinė sistema gebėtų mobilizuotis atsakydama į grėsmes nacionaliniam saugumui. Taip, kaip buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų, apkaltos proceso būdu pašalinant R. Paksą iš prezidento pareigų. Arba nors taip, kaip buvo mažiau nei prieš dešimtmetį parlamente tiriant MG Baltic įtaką valstybės valdymui.

Tačiau šįkart taip jau neįvyko. Greičiau atvirkščiai. Politinis monolitas yra, bet jis tvirtai remia premjero nugarą, nepaisydamas nei grėsmių, nei sveiko proto. Tad per du dešimtmečius nuo R. Pakso apkaltos mūsų politiniai, instituciniai, teisiniai ir moraliniai atsparumo standartai pastebimai smuko – daug labiau, nei buvo galima tikėtis ilgametės narystės Europos Sąjungoje, NATO, EBPO ir kitose vakarietiškas teisės viršenybės bei politinės atsakomybės normas puoselėjančiose organizacijose. Institucijos yra, bet ar veikia?

Taigi atskirai apie institucijų užvaldymą ir bejėgiškumą.

Socialdemokratų krachas

Sveikoje, korupcinių ir išorinių įtakų nepažeistoje, politinėje sistemoje atoveiksmis tokioms, kokias turime, grėsmėms nacionaliniam saugumui prasidėtų politinių partijų lygiu. Čia būtų tas pirminis filtras, kuris nepraleistų abejotinos reputacijos ir patikimumo kandidatų, neleistų politikoje legitimizuoti antidemokratinių veikėjų bei darinių. Tokių, kaip dabartinis premjeras, ir tokių, kaip „nemano zaria“. Pastaroji tik formaliai gali būti laikoma partija, o realiai yra autoritarinio pobūdžio organizacija, aptarnaujanti lyderį ir vienijama neapykantos, pavyzdžiui, antisemitizmo, homofobijos, taip pat priešiškumo vakarietiškoms vertybėms, mokesčių nusukinėjimo iš valstybės ir panašių idėjų. Tokia organizacija yra ilgalaikė tiek, kiek gyvuoja jos lyderis.

Parašiau ir pagalvojau, o ar jau dabar nemažai šių bruožų netinka klasikine iš inercijos tebelaikomai Lietuvos socialdemokratų partijai. Nes jeigu Lietuvos socialdemokratai būtų normali vakarietiška partija, jie, aišku, net nebūtų atėję iki tokios stadijos, kurioje dabar yra. Ne tik nebūtų priėję prie tokios koalicijos sudarymo, bet, visų pirma, nebūtų pasiūlę tokio premjero kandidatūros. Gal, dar tiksliau, jie nebūtų taip išdūrę rinkėjų, kaip niekas kitas iš save tradicinėmis laikančių partijų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

O dabar turime tokią padėtį, kad viskas, ką atrodo galintys į lyderius pasiūlyti socialdemokratai, yra pasirinkimas tarp kartą jau nuteisto ir neseniai teisto, bet atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės. Kuo ne „nemano zaria“?

Ar Lietuvos socialdemokratus galime laikyti autoritarinio pobūdžio partija? Turiu omenyje, nebe argumentais, o aklai tarnaujančia lyderiui, kad ir ką jis bepridirbtų. Panašu, kad esame netoli to. Jeigu kažkada socialdemokratai pasižymėjo pliuralizmu ir racionalumu, taip pat ryškių intelektualių asmenybių įvairove, tai dabar partijos nario simboliu galėtų būti liūdnai savo iškalba pagarsėjusi Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkė, – besąlygiškai paklusni partijos vadui, savarankiškai nemąstanti, savikritikos neturinti ir tarp kritikų įžvelgianti tik priešų klastą bei užsakymus. Taip užzombinti ar užsizombinę atrodo beveik visas šimtas procentų socdemų. Intelektualai tyliai (jei jų apskritai belikę) rūko kamputyje, kai kurie iš jų parsidavė ir tempia į Seimo salę korupciją legalizuojančius projektus. Politiniai oponentai vis aršiau malami ne argumentais, o žemo lygio išgalvotomis istorijomis, stengiantis juos ištepti savo dvokiančia ranka. Kad visi atrodytų dvokiantys tuo pačiu.

Na, sakykite, kuom gi vėl ne „nemano zaria“? Nebent dar istorines sąsajas su komunistų partija galima prisiminti (juk socdemai jungėsi su komunistų partijos tęsėja LDDP). Partinio monolito prasme toks prilyginimas visai tiktų, tačiau tuometės partinės nomenklatūros atstovai nebuvo tokie „bachūrai“, kaip dabartinis socdemų lyderis.

Valdžia, kurios ilgai neturėta, ir (ar) pinigai atėmė socdemams protą. Jie iškėlė ir mūru stoja už kriminalu dvelkiantį savo premjerą, nors iš anksto buvo matoma, kad bus bėdų. Tačiau blogiausia nacionalinio saugumo požiūriu yra tai, kad turėdami daugiausia mandatų socdemai paralyžiuoja Seimo, kuris galėtų padėti išeiti iš keblios situacijos, veiklą. Todėl, kaip ir „nemano zarią“, šiandien socdemus galima laikyti kriminalo užvaldyta partija.

Politinių institucijų užvaldymas

Svarbiausia politinė institucija, ne kartą įrodžiusi savo veiksmingumą politinių krizių atvejais, yra Seimas – Tautos atstovybė. Jis gali ir įvairiais būdais vykdyti parlamentinę kontrolę (klausimai, interpeliacijos ir pan.), ir pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ir atlikti parlamentinį tyrimą, ir inicijuoti bei įvykdyti apkaltą.

Tačiau akivaizdu, kad šįkart nieko tokio nebus. Valdančiosios kriminalinės koalicijos dėka. Matėme, kaip Seimo salėje ji leidžia premjerui ilgus tuščius monologus taip išvengiant opozicijos klausimų. Atrodo, kad „poniatkių“ kultūra taps įprasta Seimo posėdžiams. Premjero galimas dalyvavimas korupcinėse istorijose ir abejotini nacionalinio saugumo požiūriu ryšiai bei veikla Seime nesulaukia jokio rimto dėmesio: ne tik neinicijuojamas parlamentinis tyrimas sudarant specialią komisiją, bet net ir Antikorupcijos (gal dabar jos pavadinime reikėtų išbraukti priešdėlį „anti“) komisija, įsteigta būtent tokioms situacijoms, atsisakė svarstyti jos pirmininko siūlytus klausimus; ne ką geriau atrodo ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, anksčiau ne kartą inicijavęs svarbių nacionaliniam saugumui klausimų tyrimus. Apie apkaltą, nors jai priežasčių gausėja su kiekviena diena, tokiomis aplinkybėmis nėra ką ir galvoti, žinant jai reikalingą balsų daugumą. Neverta ir galvoti apie Seimo norą pašalinti iš savo narių premjerą, kad ir už verslo veiklą, nesuderinamą su parlamentaro statusu, arba už nebaigtą vykdyti teismo nuosprendį išrinkimo metu.

Taigi galima konstatuoti, jog Seimo mes nebeturime, jis jau kriminalo užvaldytas. Ne be prezidento pagalbos, kuris yra ketvirtasis šios valdančiosios koalicijos partneris.

Tad prezidentas čia negali būti jokia paskutinė viltis. Tikėtis, jog šis prezidentas gali būti pajėgus griežtai pareikalauti premjero prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti, nematau pagrindo. Visa savo veikla prezidentas demonstruoja esąs premjero, Žemaitaičio ir valdančiosios koalicijos stogas. Kaip ir Seimo, prezidento mes, Lietuvos pilietinė visuomenė, neturime.

Dengdamas premjerą ir šią koaliciją, prezidentas kone kasdien pažeidžia Konstituciją ir laužo duotą priesaiką tarnauti tik Lietuvos valstybės ir Tautos interesams, būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Nebent tik su R. Paksu galima lyginti jo demonstruojamą šališkumą, dvigubus standartus ir palankumą korupcijai. Jis vis dar deklaruoja pasitikėjimą premjeru, tai ką čia jau bepridursi apie žmogų, kuris pagal Konstituciją turėtų pirmas iš politikų atkreipti dėmesį į grėsmes nacionaliniam saugumui.

Prezidentas perėmė iš premjero lėto reagavimo, visiško neigimo ir patyčių iš oponentų strategiją – ignoruoti galimą nusikalstamą veiklą ir korupcijos požymius bei ryšius su nacionaliniam saugumui grėsmę keliančiais asmenimis, taip pat menkinti žurnalistinių tyrimų vykdytojus ir kvestionuoti jų klausimus. Tai nestebina, ypač prisiminus, kad pats prezidentas neseniai žurnalistinį tyrimą apie savo rinkimų kampanijos finansavimo niuansus atmetė kaip „pasakas“, kurių jis neskaitąs. Taip elgdamasis prezidentas iš tikrųjų dergia šiuolaikinės Lietuvos valstybės stuburą – aktyvią pilietinę visuomenę.

Nereikia nė sakyti, kaip prezidento pozicija ir neveiklumas, jo aplinkos išsišokimai smukdo pilietinės visuomenės pasitikėjimą visa valstybe, teise, demokratija. Ar tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, klausimas, manyčiau, retorinis.

Teisinių institucijų ribotumas ir „pingvinų“ sukilimas

Kai kriminalas užvaldo valstybę, dar viena viltis atsispirti yra nepriklausomos teisinės institucijos. Teisinių institucijų sampratą čia vartoju pačia plačiausia prasme, įtraukdamas atsakingas už nacionalinį saugumą ir rinkimų organizavimą institucijas.

Vaizdas čia ne beviltiškas, bet optimizmo daug kol kas neteikiantis. Žinoma, išvadas daryti bus galima tik tada, kai sulauksime žinių apie net du teisėsaugos institucijų pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl vienaip ar kitaip su premjeru susijusių veikų. Prokuratūra, nors ir su tam tikru delsimu, pati ir politikų paskatinta perdavė FNTT tirti lengvatinės paskolos iš ILTE istoriją (gerai, kad įsijungė ir europinė prokuratūra), o visa kita – perduota STT. Nerimą kelia tai, kad pastarasis tyrimas yra tarsi dėl piktnaudžiavimo, kas neapima nei galimo pinigų plovimo, nei nepagrįsto praturtėjimo (apskritai šios veikos paprastai nėra STT kompetencija). Į galimą prekybą poveikiu, papirkimą, atrodo, niekas nesirengia gilintis. Panašiai gali nutikti ir su STT perduotu įvertinti prašymu tirti galimą neteisėtą „nemano zarios“ rinkimų kampanijos finansavimą.

Bet juk kalbame ne vien apie baudžiamąją atsakomybę. Gali atsitikti taip, kad įtarimai tuose tyrimuose užgrius nebūtinai premjerą, o jo verslo ar šeimos draugus, samdytą direktorių. Nė kiek neabejoju, jog tokiu atveju tiek socdemai, tiek prezidentas nuleis politinės atsakomybės kartelę iki baudžiamosios paskelbdami premjerą nekaltu ir pateisinusiu pasitikėjimą, dar puolamą neatsakingos užsakomosios žiniasklaidos ir influencerių. Kam gi daugiau jie visus siunčia laukti „institucijų išvadų“? Kartu tai bus dar vienas ženklas, kad ši valstybė nebėra mūsų.

Tačiau dar kalbame ir pirmiausia turėtume kalbėti apie nacionalinį saugumą, kurio grėsmės toli gražu nėra tapatinamos su nusikalstamomis veikomis. Priminsiu, beprecedenčių šiame nepriklausomybės laikotarpyje išorinių egzistencinių grėsmių fone turime premjerą, kuris niekaip neišlaiko lojalumo Lietuvos Respublikai ir patikimumo testo, jį ir visą valdančiąją koaliciją dengiantį prezidentą, o koalicijoje – kriminalinio šleifo prorusišką „nemano zarios“ partiją bei vis labiau į ją supanašėjančius socdemus.

Tema būtų verta Valstybės saugumo departamento tyrimo, tik kol kas abejoju, ar kas nors vyksta. Žinoma, čia negaliu visko žinoti. Galiu daryti tik prielaidą, kad jei VSD turėjo panašią informaciją, kokią atskleidė žurnalistiniai tyrimai, privalėjo ją pateikti valstybės vadovui. Na, o jei jis tokios informacijos nepaisė, tada jau kažkas, kaip kadais, apkaltos R. Paksui užuomazgoje, M. Laurinkus, turėjo stovėti Seimo tribūnoje. Norėtųsi viltis, kad kažkas panašaus dar įvyks. Tik tam reikia drąsos ir ne personalinio lojalumo prezidentui, o pasišventimo valstybei.

Taip pat norėtųsi viltis, kad Vyriausioji rinkimų komisija grįš prie kadais buvusio principingumo pripažįstant šiurkščius rinkimų įstatymų pažeidimus lygio. Nes jei į „nemano zarios“ rinkimų finansavimo pažeidimus būtų pasižiūrėta teisingai griežčiau, turėtume jau kiek kitokią situaciją. O jei pažvelgtume dar giliau į šių pažeidimų esmę (neteisėta didelio masto parama viešajai komunikacijai, t. y. dezinformacijai ir rinkėjų mulkinimui, kuriuo garsėja šios partijos atstovai), tai galbūt būtų galima kalbėti apie tikrosios rinkėjų valios iškreipimą ir neleistiną manipuliavimą jais, kas kai kuriose valstybėse buvo pagrindas šalinti tokius manipuliatorius iš rinkimų.

Teisinėms institucijoms išliekant ribotoms, liksime mes, „pingvinai“. Rumunijos, taikiai sukilusios prieš korupciją, pavyzdys rodo, jog pilietinė visuomenė gali daug. Juolab, kad pilietinė visuomenė turi savo „teisėsaugą“ – nepriklausomą žiniasklaidą, kurios tyrimai atskleidė kriminalo skverbimąsi į valstybės valdymą ir vykstantį jos užvaldymą. Ir mūsų jie kartais bijo, kaip rodo (kad ir laikinas) atsitraukimas nuo buldozeriu stumtų korupciją legalizuojančių BK pataisų Seime. Toks būtų optimistinis scenarijus.

Liūdnasis scenarijus – socdeminis Lietuvos košmaras

Visuomenės pasitikėjimas valstybe, politinėmis institucijomis ir politikais – vienas iš pagrindinių nacionalinio saugumo ramsčių, kurį siekia pakirsti Rusija savo ar kitų rankomis. G. Palucko paskyrimo premjeru „proga“ esu rašęs, kad ilgalaikė Rusijos strategija Lietuvoje yra ne tik ir ne tiek greita šalies okupacija, kiek siekis laipsniškai sunaikinti mūsų liberalią demokratiją iš vidaus perduodant šalies valdymą į korumpuotos, tironiškos ir marionetinės valdžios rankas – panašiai kaip nutiko Sakartvele, kurį šiandien užgrobęs vadinamosios „Gruzijos svajonės“, vietinių vadinamas „Gruzijos košmaru“, režimas.

Tik tuo metu atrodė, kad toks scenarijus Lietuvoje gali išsipildyti, jei stiprės ir jau kitus rinkimus laimės R. Žemaitaičio „nemano zarios“ partija, kuri labiausiai primena šiuo metu Vakaruose populiarėjančios radikalios dešinės internacionalo analogus. O jau dabar socdemų dėka matome vadinamąją valstybės šrioderizaciją. Pasak L. Donskio, šrioderizacijos esmė – valdžios ir pinigų siekimas be jokių skrupulų, pasinaudojant visomis galimybėmis, įskaitant ir smurtu svetur, tam, kad būtų laimėti įtakos žaidimai namuose. Žodžiu, kaip tik tai, ką vadinu kriminalo užvaldoma valstybe.

Premjeras G. Paluckas tikrai mėgsta valdžią ir pinigus. Ir ne tik pastaruoju metu – per visą savo politinę karjerą jis nuolat peržengdavo moralines ribas, kai tai leisdavo padidinti galią ar turtus. Tai nėra vien pavienio politiko problema – tai simptomas gilesnės ligos, kurią šiuo metu, regis, išgyvena tiek valdančioji koalicija, tiek net visa valstybė.

Kuo visa tai gali baigtis, skaitykite kad ir šiuos 1940 metų prisiminimus. Štai Vaclovas Šliogeris, buvęs tarpukario Lietuvos kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektorius žurnale „Karys” 1973 m. taip aprašė tuometinio Lietuvos elito laikyseną prieš pat sovietinę okupaciją:

„1940 m. gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti – bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir t.t. <…> Man atrodo, kad tuomet kokia tai „velnio ranka“ viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis. Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava – ar išdavimas, ar nerūpestingumas?“.

Tuometinis krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis savo prisiminimuose rašė, kad paskutiniame tarpukario Lietuvos vyriausybės posėdyje reikalavęs bent pareikšti protestą dėl sovietų ultimatumo, į ką kariuomenės vadas Stasys Raštikis atsakęs „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo.“