2025-04-07
Dainius Žalimas, Laisvės partijos Europos Parlamento narys
NATO įkūrimo metinių išvakarėse Trumpas paskelbė prekybos karą pasauliui ir pingvinams. Pingvinų Trumpas muitų tarifais tikrai neįveiks. O štai sąjungininkams (tiesa, nesu tikras, ar jis tebesuvokia mus kaip sąjungininkus) ir savo paties šaliai nuostolių tikrai padarys. Nes jei vadovautųsi sveiku protu ir sąjunginių santykių dvasia, to tikrai nebūtų: Šiaurės Atlanto Sutarties 2 straipsnis įpareigoja elgtis lygiai priešingai – šalinti prieštaravimus tarptautinėje ekonominėje politikoje bei skatinti NATO šalių ekonominį bendradarbiavimą.
Blogiausia, kad prekybinis karas grindžiamas įžūliu melu, kuris tapo įprastu Trumpo administracijai. JAV prekybos deficitas su kitomis šalimis melagingai verčiamas neva tų šalių taikomais muitų tarifais JAV prekėms, o paskui meluojama kvadratu apie JAV kilniadvasiškumą atseit taikant dvigubai mažesnį muitų tarifą atitinkamai šaliai (taip, pavyzdžiui, ES nustatytas 20 proc. tarifas, nes atseit ES taiko JAV 39 proc. tarifą esant 38 proc. prekybos deficitui). Žodžiu, nesirūpindamas tiesa, kalbi bet ką, kad pateisintum savo išpuolius prieš sąjungininkus… ir pingvinus. Tačiau toks melas, balansuojantis ant absurdo ribos, tikrai nėra netikėtas. Jis gimsta iš visiškai kitokios, nei buvo mums įprasta, pasaulėžiūros. Kitaip tariant, iš paniekos mums visiems ir vien tik nuogos galios bei pinigų vertės pripažinimo.
Galima prisiminti garsųjį pokalbį su Ukrainos prezidentu Zelenskiu Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete, kuris irgi nebuvo nieko netikėto. Trumpas ir jo technologijų oligarchų klubas niekada neslėpė savo paniekos Ukrainai. Vieši svarstymai, kad Zelenskis pats kaltas dėl Trumpo įsiūčio, kad kažkaip savo replikomis jį išprovokavo, kad neatsivedė vertėjo, yra neteisingi visų pirma dėl to, kad naujųjų respublikonų ir Ukrainos konfliktas yra ne praktinis, o ideologinis – Ukraina nekenčiama būtent todėl, kad priešinasi brutaliai agresijai ir tarptautinėje politikoje įsigalinčiam cinizmui. Ukraina, kaip, beje, ir Europos Sąjunga, atstovauja kitokį požiūrį į žmones, valstybes, tarptautinę tvarką. Ukraina kartu su ES suvokiama kaip kliūtis, kurią reikia kuo greičiau pašalinti, kad būtų vykdomas biznis su savo kriminaliniu mentalitetu gerokai artimesniu Rusijos režimu. Kaip mėgstama sakyti, tik biznis (ir kriminalas) bei nieko daugiau. Mums, Baltijos šalių žmonėms, reikia pamažu morališkai pasiruošti, kad tai tik įžanga – ateityje laukia kur kas labiau demoralizuojanti ir šokiruojanti realybė. Filosofas Gintautas Mažeikis jau atkreipė dėmesį, kad Trumpo ir ypač Vance‘o bei Musko aplinkoje populiarios vadinamosios tamsiosios apšvietos (dark enlightentment) judėjimo idėjos.
Vienas iš jų atstovų, Vance‘ui artimas Curtis Yarvinas skeptiškai vertina demokratiją ir mano, kad ji ilgainiui išsigimsta bei virsta kairiosios inteligentijos dominuojama oligarchine santvarka, todėl esminis Trumpo uždavinys – kova su vadinamąja gilumine valstybe (deep state) arba praktiškiau žiūrint – tiesiog profesionalaus valstybės aparato išmontavimas pakeičiant jį lojalistais, o daugumą valstybės funkcijų pamažu perduodant didžiosioms korporacijoms. Galutinis tikslas – dabartinių demokratinių institucijų radikali kaita, tranformuojant JAV į kvazi-monarchinę santvarką su gausybe autonomiškai veikiančių didžiųjų korporacijų miestų-valstybių. Žvalgybos ir kariuomenės pajėgumai tokiame kontekste bus reikalingi ne tam, kad užtikrintų JAV išorinį saugumą, bet tam, kad būtų visų pirma nukreipti į vidaus priešų, kovosiančių su šituo planu, sunaikinimą. Būtent šiame kontekste reikėtų suprasti Trumpo planus mažinti finansavimą Pentagonui ar fantazijas, kad, susitarus su Kinija ir Rusija, galima būtų gerokai apkarpyti visų trijų šalių gynybos biudžetus. Trumpo ir jo technologinių oligarchų planas yra visų pirma uzurpuoti valdžią šalies viduje, o ne ginti laisvę svetur. Pykčio protrūkiu Ovaliajame kabinete JAV visuomenė pradėta rengti tolesniems etapams. Nenustebčiau, jei gegužės 9-ąją Trumpas ar bent Vance‘as su Musku aplankytų „pergalės“ paradą Maskvoje, o vėliau ar iki tol paskelbtų apie bendrus šimtamilijardinius investicinius projektus su Rusija, kurie JAV rinkėjams turėtų kompensuoti dėl tarifų sąjungininkams įvedimo ženkliai išaugsiančias prekių kainas. Vidaus politikoje Trumpas tikriausiai mokysis iš Orbano ir sieks savo smunkantį populiarumą kompensuoti autoritarinių valstybių investicijomis. Amerikiečius bus bandoma įtikinti, kad demokratija trukdo efektyvumui ir ekonominiam augimui, o valstybę reikia valdyti tarsi merkantilistinę korporaciją, nekreipiant dėmesio į visokias vertybes ir kaip uždirbami pinigai. Lietuva taip pat gali sulaukti reikalavimų atlaisvinti prekybą su Rytų kaimynais ar lanksčiau žiūrėti į Kaliningrado tranzito klausimus. Tokias intencijas mes jau matome iš „nemano zarios“ veikėjų. Tikiuosi, tam mūsų diplomatija jau ruošiasi, prognozuoja įvairius galimus scenarijus ir derina bendras pozicijas su ES partnerėmis. Juk Ukraina, ES, klasikinė tarptautine teise grįsta pasaulio tvarka Trumpui yra kažkas tarp opozicinių demokratų projekto ir ikirevoliucinio ancien régime, kurį reikia nušluoti.
Istorijos pamokos
Sakoma, kad istorija retai kada kartojasi, tačiau ji rimuojasi. Senovės graikų istorikas Tukididas „Peloponeso karo istorijoje“ jau aprašė panašią įvykių eigą.
416 m. pr. Kr., į nedidelę Milo salą Egėjo jūroje atplaukė tuometinės demokratinės Atėnų valstybės karo laivynas. Jo žinia miliečiams buvo paprasta – pasiduoti ir pripažinti atėniečių viršenybę arba būti sunaikintiems. Miliečiai, mažesnis ir neutraliteto kare tarp Atėnų ir Spartos bandęs laikytis miestas, siekė įtikinti Atėnų pasiuntinius atsisakyti invazijos apeliuodamas į teisingumą, dievus (šiais laikais sakytume – tarptautinę teisę) bei spartiečių rūstybę. Bet atėniečiams visa tai nerūpėjo. Atėniečiai Milui atsakę, esą teisingumas galioja tik tarp lygiaverčių (arba, kaip sakytų Trumpas, – „turinčių kortas“) – „stiprieji daro tai, ką gali, o silpnieji kenčia tai, ką privalo“. Jie kalbėjo tiesiai – klausimas juk ne apie teisingumą, o apie galią. Atėnai nepyko ant Milo – ši sala tiesiog pasitaikė kelyje ir buvo jiems strategiškai svarbi. Jei Milui būtų buvę leista likti nepriklausomam, kitos Atėnų valdomos salos irgi būtų užsinorėjusios laisvės. O kas dėl spartiečių – tai jie buvo per toli ir visų pirma kariavo dėl savęs, o ne dėl kitų. Todėl tiek fizinis, tiek moralinis pasidavimas atėniečių argumentacijai atrodė kaip racionaliausias sprendimas. Atėniečiai užėmė Milą, išnaikino ir pardavė į vergiją vietinius bei kolonizavo kraštą. Tačiau ši ciniška imperinė arogancija jiems nepadėjo. Brutalus elgesys su aplinkiniais skatino ne tik augančią neapykantą Atėnų hegemonijai, bet ir pačių atėniečių strateginį aklumą pernelyg pasitikint savo jėgomis. Siekdami dar labiau išplėsti savo įtaką, Atėnai surengė katastrofiškai pasibaigusią ekspediciją į Siciliją, ženkliai susilpninusią jų galią. Galiausiai įsitikinimas, kad „stiprieji daro tai, ką gali, o silpnieji kenčia tai, ką privalo“, Atėnus atvedė prie jų žlugimo ir pralaimėjimo Spartai. Tukididas šį pasakojimą pristato ne kaip realpolitik manifestą, bet kaip perspėjimą prieš tokį mąstymo būdą. Vis dėlto bet kuri hegemonija visų pirma turi rūpintis ne tik karine ir ekonomine galia, bet ir moraliniu savo tvarkos legitimumu. Demokratiniai Atėnai kare su militarizuota ir uždara Spartos valstybe iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti kaip šviesesnė pusė, tačiau, jiems patikėjus, kad pasaulis veikia tik pagal jėgos taisykles, visa tai tapo Atėnų žlugimo priežastimi.
Pagrindinis pavojus – realpolitik normalizacija
Šiandien atrodo, kad pasaulis vėl grįžo į laukinių vakarų ir džiunglių įstatymų laikmetį. Tačiau būtent tai ir yra didžiausias pavojus mums čia, Lietuvoje ir Europoje, – normalizuoti tiesos ir teisės užmarštį bei tik galia ir cinizmu grįstą politiką. Politinius sprendimus visada lems daugiau nei vien moraliniai išskaičiavimai, tačiau moralę pamirštanti politika ves į visuomenės bei jos elito moralinę degradaciją ir galiausiai – į žlugimą, kaip nuvedė Tukidido aprašomus Atėnus.
Ukraina nepalaužiama ir be galo atspari. Ji nepasidavė 2022 m. vasario 24 d., kai pasaulinėje spaudoje mirgėjo antraštės, kad rusai Kyjivą greičiausiai užims per 2–4 paras. Dabar Ukrainos padėtis ženkliai stabilesnė. Lankydamasis Ukrainoje (neseniai grįžau iš Charkivo), matau, kad ukrainiečiai nepasiduos melui ir šantažui, neparduos mūsų bendrų principų ir vertybių. Jie kausis ir plikomis rankomis, kaip neseniai pažymėjo vienintelis adekvačiai dabartinėje JAV administracijoje atrodantis Centrinės žvalgybos agentūros vadovas Johnas Ratcliffe‘as. Juk ne kas kitas, o būtent ukrainiečiai yra priešakinėje Europos civilizacijos fronto linijoje, iš kurios nebeatsitrauks nepraradę garbės. Jiems geriau negyventi, nei būti sutryptiems ir pažemintiems. Tuo tarpu Rusijos ekonomika pastatyta ant karo bėgių. Pastarieji mėnesiai rodo, kad Rusija vis sunkiau mobilizuoja reikiamus karui išteklius. Didelės investicijos į karinę pramonę, atlyginimų didinimas kariams bei kompensacijos žuvusiųjų šeimoms, darbo jėgos trūkumas įmonėse didina infliaciją visoje valstybėje – šiuo metu oficialiai ji siekia apie 10 proc., o realiai buitinių prekių ir paslaugų segmente – 20–30 proc. Laiko horizontas laimėti prieš Ukrainą karinę pergalę Maskvai darosi vis labiau ribotas. Būtent ekonominio atokvėpio poreikis ir gali būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Rusija sutinka apskritai kalbėtis apie derybas, nepaisant lėto stūmimosi pirmyn fronte. Nepavykus užimti Ukrainos, Rusija neabejotinai suaktyvins savo informacinio karo ir ekonominio bei politinio šantažo instrumentus. Ukrainoje greičiausiai bus bandoma pasinaudoti visuomenės pokariniu nusivylimu ir kompromituoti Zelenskio valdymą, taip siekiant iškelti palankesnį Maskvai kandidatą. Lietuvoje viskas gali būti truputėlį kitaip. Galutinis Rusijos tikslas Lietuvoje artimiausiu metu – pasinaudojus nauja JAV administracijos cinizmo, melo, nuogos realpolitik normalizacija, išpopuliarinti visuomenėje požiūrį, kad esame tik maža ir nereikšminga valstybė, kurios sąjungininkai negins, todėl ir investicijos į gynybą, kad ir kiek jos siektų, nėra reikalingos, nes vieni esą neapsiginsime. Atrodo, tuo sėkmingai užsikrečia dabartinė Vyriausybė, kuri veikiau deklaruoja ir imituoja 5–6 proc. BVP dydžio gynybos biudžeto siekį. Patys iš realių sprendimų matome, kad tikriems karo veiksmams ir tikroms hibridinėms grėsmėms Lietuva vis nesirengia, atsiliekama vis labiau nuo realybėje tiems patiems ukrainiečiams iškylančių iššūkių. Lietuvoje vis dažniau bus sakoma, kad esą geriau daugiau dėmesio skirti kitoms sritims, taip apleidžiant gynybą ir aktyvią užsienio politiką. Tai jau daroma vis dar tęsiant tokius korupcija dvelkiančius amžiaus statybos projektus, kaip nacionalinis stadionas, svarstant milijardą nukreipti sostinės viešajam transportui užuot Ukrainos pavyzdžiu stiprinus civilinę gynybą ir kuriant modernių slėptuvių, kuriose galėtų veikti švietimo ir socialinės įstaigos, tinklą, taip pat projektuojant nerealius Vilniaus evakavimo planus užuot galvojus apie sostinės apginamumą.
Ukraina, Sakartvelas, Moldova, Baltarusija priklauso Rusijos interesų sferai – tą iš esmės jau pripažino ir Trumpo amerikiečiai, todėl mums gali būti siūloma geriau priimti stručio strategiją ir gyventi sukišus galvą į smėlį, laukiant didžiųjų malonės. Gali būti norima avansu moraliai nuginkluoti visuomenę, atimant iš jos subjektiškumą ir paverčiant ją Rusijos grobio objektu. Tuomet dalis visuomenės tiesiog bus priversta rezignuoti ir tarsi 1940-aisiais stebėti, kur viskas krypsta. Tai savinaikos ir ždūnizacijos (Rusijos laukimo) mentaliteto kūrimas. Ties tuo šiuo metu jau dirba tiek gausybė smulkesnių projektų, tiek ir „nemano zaria“, keliaudama po regionus. O Valstybės saugumo departamentas, kaip ir teisėsaugos institucijos, apsimeta šių procesų nematančios. Gal net reikėtų sakyti, kad juose dalyvauja, kai teismo salėje Lietuvos prokuroras Šimonis prabyla apie visa ko reliatyvizmą, agresijos smerkimo ir jos rėmimo lygiavertiškumą, besikeičiantį valstybių vadovų (kieno gi kito, jei ne Trumpo) požiūrį į karą prieš Ukrainą. Galime užmerkti akis ir toleruoti priešišką veiklą, kol vieną dieną atsibusime lietuviškoje „Gruzijos košmaro“ ar Orbano versijoje, arba imtis pavėluotų veiksmų, tačiau Lietuvos ir visos Europos ginklavimasis turi būti ne tik karinis ar ekonominis, bet visų pirma – moralinis, informacinis bei teisinis. Kova tęsiasi visų pirma už idėjas ir žmonių sielas. Apie konkrečius tokio atsinaujinimo žingsnius – kituose straipsniuose.
Daugiau naujienų ir aktualijų:
