Reguliariai pasikartojantys Vilniaus oro uosto veiklos sustabdymai ir į Baltijos šalis įskrendantys dronai tampa nebe naujiena. Vis dėlto, tokie įvykiai siunčia aiškų signalą Vilniaus saugumo politikai.
Saugumas pirmiausia yra apie pasirengimą grėsmei. Tinkamas pasiruošimas leidžia ramiai dirbti ir stiprinti ekonomiką. Kalbant apie pasirengimą, Vilnius jau yra padaręs svarbų darbą – yra parengtas miesto gynybos politikos planas, evakuacijos maršrutai, stiprinama civilinė sauga, kuriamas kontrmobilumo priemonių rezervas. Visgi miestas gali daryti dar daugiau. Nacionalinis saugumas yra valstybės atsakomybė, tačiau savivalda yra arčiausiai žmonių ir dažnai gali veikti greičiau nei centrinės institucijos. Todėl Vilniaus miesto tarybos Laisvės partijos frakcijos vardu kreipiausi į miesto vadovybę ir pasiūliau patobulinti minėtą gynybos politikos planą įtraukiant kelias papildomas priemones.
Pirmiausia, Vilnius turi tapti miestu, kuris pavojus numato anksčiau negu jie tampa didžiule grėsme. Pažangios technologijos šiandien leidžia kalbėti apie miesto dronų stebėsenos tinklą, akustinius sensorius dronams aptikti, dirbtiniu intelektu pagrįstą infrastruktūros stebėseną, perspėjimus realiu laiku konkrečiose miesto zonose, išmanius šviesoforus su evakuacijos režimu, skaitmeninį miesto dvynį, kuriame galėtų būti modeliuojamos krizės. Jei galime realiu laiku matyti transporto spūstis, lygiai taip pat galime realiu laiku matyti ir saugumo rizikas.
Antra, būtina stiprinti pasyvią infrastruktūros apsaugą. Karo Ukrainoje pamokos demonstruoja, kad ne viskas sprendžiama raketomis. Dažnai išgelbsti paprasta infrastruktūra: apsaugotos elektros pastotės ir vandens tiekimo punktai, rezerviniai ryšio mazgai, autonominiai generatoriai, požeminiai kuro rezervai, fizinės kliūtys prie strategiškai svarbių objektų. Miestas turi būti projektuojamas taip, kad galėtų veikti net tada, kai dalis sistemų būna pažeistos.
Trečia, civilinė sauga turi tapti kasdienybe. Atviras klausimas, kiek vilniečių šiandien žino, kur yra artimiausia priedanga, kur rinktis evakuacijos atveju, kokiam laikotarpiui užtektų namuose esančių maisto ir vandens atsargų. Kitaip tariant, civilinė sauga negali būti dokumentas interneto svetainėje. Ji turi tapti miesto kultūros dalimi. Šios temos aktualumą žymiai paaugino neseni įvykiai su oro pavojaus signalu: tai yra gera pamoka miestui, kad dar yra erdvės dirbti.
Ketvirta, kiekviena Vilniaus seniūnija turi tapti savotišku atsparumo centru. Norėčiau matyti vietinius krizių koordinatorius, atsakingų savanorių tinklą, pirmosios pagalbos ir civilinės saugos mokymus, rezervines energijos ir ryšio priemones. Tikrasis atsparumas prasideda ne ministerijoje. Jis prasideda kaimynystėje.
Galiausiai, reikia kalbėti apie daugiau saugumo įgaliojimų miestams. Žinoma, savivaldybės neturėtų dubliuoti kariuomenės ar nacionalinių institucijų, bet jos galėtų turėti aiškesnius įgaliojimus, pavyzdžiui, intensyviau diegti miesto stebėsenos ir ankstyvo perspėjimo sistemas, valdyti kritinės infrastruktūros apsaugos priemones, kurti miesto reagavimo centrus hibridinėms grėsmėms.
Kai grėsmė atsiranda per minutes, reakcija negali užtrukti savaites. Saugesnis miestas XXI amžiuje nėra miestas, kuriame daugiau tvorų. Tai miestas, galintis veikti net tada, kai kas nors bando jį sutrikdyti. Vilnius jau pradėjo šį kelią. Dabar laikas pereiti nuo planų prie naujos kartos miesto atsparumo infrastruktūros, saugančios mūsų ramybę ir galimybes.
