Transporto spūstyse kiekvienas vilnietis vidutiniškai per metus sudegina iki dešimties parų. Be abejo, kamščiai turi begalę priežasčių: nuo vaikų vežiojimo į kitame miesto gale esančias ugdymo įstaigas iki gausių infrastruktūros tvarkymo darbų. Vis dėlto, šiandien ypač noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sostinė intensyviai plečiasi į miesto pakraščius: čia kuriasi ne tik gyventojai, bet ir verslai. Viena vertus, sostinės augimas džiugina, tačiau reikia suprasti, kad miesto plėtra sukuria papildomus transporto srautus ir, akivaizdu, papildomai didina spūstis, visiems vienu metu važiuojant į darbus. Savaime aišku, kad reikia galvoti apie pokyčius Vilniaus transporto sistemoje: stovėjimo spūstyse laikai turi baigtis. Kaip tą padaryti?
Kai kuriose srityse miestas jau dabar juda teisinga linkme: aktyviai investuojame į viešojo transporto parko modernizavimą, įvedėme naujų maršrutų, per metus įvyksta daugiau nei 200 milijonų kelionių viešuoju transportu. Reikia pasakyti, kad miestas dar turi erdvės padirbėti su tvarkaraščių dažninimu bei A juostų tinklo plėtimu. Tai leistų gyventojams mieste judėti greičiau ir papildomai padidintų viešojo transporto patrauklumą. Bet šalia to turi įvykti ir dar vienas žymus miesto transporto sistemos kokybės šuolis, kurio rezultatas būtų galimybė iš sostinės pakraščio į miesto centrą atvykti per maždaug vieną dešimtį minučių. Ne tai, nėra iš fantazijų srities: kalbu apie miesto geležinkelį. Sakysite, brangu? O aš jums atsakysiu – didelė dalis tam reikalingų investicijų jau yra padaryta. Bet apie viską paeiliui.
Lietuvos geležinkeliams Vilniaus rytinėje ir pietinėje dalyje priklauso infrastruktūra, kurią galima būtų pasitelkti keleiviams vežti. Kitaip tariant, mieste turime geležinkelio bėgių, kurie yra nutiesti, bet ne visi naudojami. Tuo metu į Vilnių kasdien atvyksta apie 140 tūkst. keleivių, o net pusė iš jų atvažiuoja būtent iš tų vietų, kurias galima pasiekti geležinkeliu. Tik įsivaizduokite, kiek sumažėtų transporto sistemos apkrova, jeigu žmogus, gyvenantis Trakų Vokėje, Grigiškėse, Paneriuose, Salininkuose, Pavilnyje ar aplink, galėtų patogiai ir per juokingai mažą laiką atsidurti Vilniaus senamiestyje užuot mažiausiai valandą stovėjęs automobilių spūstyje. Aišku, iš Naujosios Vilnios į centrą atvažiuoti traukiniu galima jau šiandien, bet negalime tikėtis, kad žmonės persės iš automobilio į viešąjį transportą, kuris važinėja kas valandą.
Situaciją pakeistų keli dalykai. Pirmiausia, Vilniaus miestas turėtų aiškiai pademonstruoti politinę valią bendradarbiauti su Lietuvos geležinkeliais, valdančiais reikalingą infrastruktūrą. Laisvės partijos frakcija Vilniaus miesto taryboje neseniai buvo susitikusi su šios įmonės atstovais. Jie mus patikino, kad jau kitų metų pradžioje vilniečiai galėtų džiaugtis pirmuoju miesto geležinkelio plėtros etapu, t. y. galėtų startuoti pirma miesto geležinkelio linija, o 2030 metais jau galėtų veikti visa apimti išplėtota Vilniaus geležinkelių sistema, apimanti 30 stotelių ir reikalingą maršrutų kursavimo dažnumą – nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro kas pusvalandį miesto pakraščiuose ir kas 15 minučių maršrutų susikirtimo taškuose. Taip, kai kur reikėtų nutiesti papildomų geležinkelio bėgių atkarpų, reikėtų padirbėti sukuriant su esama viešojo transporto sistema integruotą bilietų sistemą, miestui reikėtų pagalvoti apie ,,Statyk ir važiuok“ aikšteles ar privežamuosius autobusų maršrutus, kurie miesto pakraščiuose gyvenančius žmones per kelias minutes atvežtų iki traukinio stotelės. Bet tai yra maži kaštai palyginus su milijardinėmis investicijomis, kurių reikėtų tokiam projektui, jeigu neturėtume jau nutiestų bėgių palei Savanorių prospektą ir kitose miesto vietose.
Miesto geležinkelis spręstų bent kelias problemas. Visų pirma, nuimtų krūvį nuo perpildytų greitųjų autobusų maršrutų, pagerintų oro uosto, Naujosios Vilnios ir aplinkinių teritorijų susisiekimą su centru, sumažintų oro ir triukšmo taršą ir, be abejonės, mažintų transporto spūstis. Be to, kokybiškos ir dažnos miesto geležinkelio paslaugos išspręstų lėto ir reto viešojo transporto priemiesčiuose klausimą. Galiausiai, neslopstančios geopolitinės įtampos fone reikia pabrėžti, kad miesto geležinkelis didina ir miesto saugumą. Evakuotis iš miesto automobiliu užsikimšus transporto mazgams būtų sudėtinga, o štai traukinys iš miesto gali išvežti greitai ir nestovėdamas spūstyje.
Pabaigoje grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – stovėjimo kamščiuose laikai turi baigtis. Ir tai – misija įmanoma!
