Ką iki pirmosios vasaros spėjo nuveikti Seimas?

Baigiasi Seimo sesija. Ką iki pirmosios vasaros spėjo nuveikti Seimo nariai? Pramušė naują dugną. 

1. Žemaitaitis valdančiojoje koalicijoje. 

Žemaitaitis, jau sulaužęs Seimo nario priesaiką ir pamynęs Konstituciją, tapo valdančiosios koalicijos dalimi, o šis sprendimas sulaukė aštraus pilietinio pasipriešinimo. Tai yra klasikinis pavyzdys, kai valdžia, siekdama išsaugoti balsų daugumą, aukoja vertybinius principus ir ignoruoja visuomenės moralinį balsą. Partnerystė su tokia partija siunčia pavojingą žinutę: radikalūs ar kraštutiniai pažiūrų politikai gali tapti sisteminės valdžios dalimi, jei tik reikalingi aritmetinei persvarai Seime. Tai žeidžia demokratijos esmę ir dar labiau gilina visuomenės susiskaldymą.

2. Dudėno neliečiamybė – teisės viršenybės smukimas į selektyvų teisingumą

Kitas ydingas pavyzdys – valdančiųjų sprendimas nepanaikinti Seimo nario Arūno Dudėno neliečiamybės, nepaisant rimtų įtarimų dėl jo „čekutininkų“ bylos. Tai ne tik kompromituoja principą, jog prieš įstatymą visi lygūs, bet ir rodo, kad dabartinė valdžia renkasi savų dangstymą aukščiau nei politinę moralę. Tokie veiksmai tiesiogiai silpnina valstybės institucijų patikimumą ir tarptautinį pasitikėjimą.

3. Balsavimas prieš sankcijas – signalas apie pavojingą ideologinį slydimą

Net 18 Seimo narių atsisakė palaikyti sankcijų rusijos ir baltarusijos piliečiams pratęsimą, Laisvės partijos pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, įteikdamas raudonus gvazdikus su gedulo kaspinais šiems Seimo nariams, pabrėžė, kad toks balsavimas – tai neatsitiktinis niuansas, o pavojingas politinis pasirinkimas. Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje, tokie veiksmai kelia pagrįstą klausimą – ar tikrai visi Seimo nariai yra lojalūs vakarietiškam geopolitiniam pasirinkimui? Ar kai kurie nėra pernelyg artimi prorusiškoms ar neutralistinėms nuotaikoms? Tai griauna Lietuvos, kaip patikimos NATO partnerės, įvaizdį ir rodo, kad net Seimo viduje esama narių, kurių pozicijos kelia grėsmę valstybės saugumui.

4. Valstybės kontrolės nepriklausomumo griovimas

Prezidento Gitano Nausėdos sprendimas į Valstybės kontrolieriaus postą siūlyti savo patarėją Ireną Segalovičienę atskleidžia nerimą keliančią tendenciją – strateginius postus vis dažniau užima artimiausios prezidento aplinkos žmonės. Tai yra akivaizdus lojalumo, o ne profesionalumo prioritetas. Valstybės kontrolė, kuri turėtų būti nepriklausoma institucija, stebinti valdžios veiklą, tampa politinės įtakos įrankiu. Valdančioji dauguma šioje vietoje ne tik kad nereaguoja, bet ir aktyviai palaiko tokį pasirinkimą, ignoruodama faktą, kad tai griauna visuomenės pasitikėjimą valdžios priežiūros mechanizmais.

5. Mokesčių reforma – socialdemokratinis eksperimentas verslo ir dirbančiųjų sąskaita

Priimta mokesčių reforma tapo bene ryškiausiu šios kadencijos klaidų rinkiniu. Užuot siekusi skatinti ekonomikos augimą, investicijas ir produktyvumą, reforma didina mokesčių naštą dirbantiesiems ir investuojantiesiems. Vyriausybė, viešai teigdama, kad siekia stiprinti šalies gynybą, faktiškai daug surinktų lėšų nukreipia į socialines išlaidas, o ne į saugumo stiprinimą. Tai neatsakinga politika, kuri mažina žmonių motyvaciją kurti ir dirbti Lietuvoje. O ūkininkams, kurie laikomi vienu svarbiausių valdančiosios koalicijos rinkėjų, išlieka specialios mokestinės lengvatos – socialdemokratinė nelygybė savo esme.

6. Čekiukų skandalas – naujas lygmuo politinės korupcijos dangstyme

Galbūt labiausiai gluminantis yra tai, kad vietoje to, jog iš čekiukų skandalo būtų padarytos sisteminės išvados, valdančioji koalicija stumia įstatymo pataisas, kurios realiai palengvintų atsakomybę ne tik dabartiniams įtariamiesiems, bet ir visai būsimai politikų kartai. Tai atskleidžia, kad tikrasis šios valdžios prioritetas – ne skaidrumas, o sistemos, kurioje politikai gali „apeiti“ atsakomybę, palaikymas. Jei šios pataisos bus galutinai priimtos, tai bus pavojingas signalas, kad Lietuvoje politinė korupcija yra ne atsitiktinė išimtis, o sisteminė taisyklė. Tai tiesiogiai žaloja pasitikėjimą politine sistema ir atveria kelią dar didesniam cinizmui visuomenėje.

7. Premjero verslai ir paskolos – neskaidrių ryšių šešėlis

Viešai paviešintas tyrimas apie premjero Gintauto Palucko verslo ir finansinių ryšių tinklą atskleidžia sudėtingą ir galimai neskaidrų mechanizmą, kuris primena anksčiau Lietuvoje jau matytas istorijas apie „dėžučių politiką“. Net jei teisiškai viskas buvo suderinta, moralinis ir politinis skaidrumas čia akivaizdžiai pralaimi. Situacija, kai verslo grupės finansuoja artimą politiką, o paskolos ir jų grąžinimo aplinkybės išlieka neaiškios, kelia rimtų klausimų dėl interesų konfliktų. Ši situacija logiškai užbaigia dabartinės kadencijos paveikslą: daug kalbų apie moralę ir skaidrumą, bet dar daugiau realių veiksmų, kurie sukuria priešingą įspūdį.