Pristatome naują Laisvės partijos naujienlaiškio rubriką „Laisvai“, kurioje kalbinsime skirtingus Laisvės partijos bendruomenės žmones.
Šį kartą kalbamės su Laisvės partijos pirmininke Aušrine Armonaite.
Aušrine, trumpam grįžkime į vaikystę. Gimėte ir užaugote Vilniuje. Kaip prisimenate savo vaikystę? Kuo tada norėjote būti užaugusi?
– Vaikystėje norėjau būti lenktynininke arba žurnaliste (šypsosi). Mes su sese buvome aktyvios mergaitės – lankėme muzikos mokyklą, grojome įvairiais instrumentais, sportavome, tad mano vaikystė buvo labai laiminga.
Esate baigusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Kaip nusprendėte stoti būtent į politikos mokslus?
– Politika labiau susidomėjau jau gimnazijoje. Tuo metu galvojau, kad, jeigu norėčiau būti žurnaliste, politikos mokslai man padėtų geriau suprasti ir nuspėti politinius procesus. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad neįmanoma nuspėti politinių įvykių (juokiasi).
Esate Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė, taip pat ir Seimo narė. Ar dar lieka laiko laisvalaikiui? Jeigu taip, ką mėgstate veikti? Kaip atsipalaiduojate?
– Šie metai, vadovaujant ekonomikos ir inovacijų ministerijai, yra tikrai labai intensyvūs, tad kartais tikrai gyvenu režimu „darbas-namai, darbas-namai“. Kai lieka laisvo laiko, mėgstu susitikti su draugais. Nors, tiesą sakant, jau seniai buvau kažkur išėjusi… Labai mėgstu muziką – klausyti bei groti, taip pat skaityti, ypač socialinio mokslo literatūrą.
Laisvės partiją įkūrėte 2019 metais. Ar tada tikėjotės tokios sėkmės – iškart patekti į Seimą, jame turėti net 11 vietų ir būti valdančiosios koalicijos dalimi? Kokios nuotaikos buvo įkūrimo metu?
– Partijos įkūrimo metu buvome labai susitelkę į rezultatą. Aišku, mes žinojome, kad kuriame labai progresyvią, pozityvią politinę organizaciją, tačiau mums buvo labai svarbu dirbti etapais – pirmiausia, įkurti partiją, tada sėkmingai pasirodyti rinkimuose ir taip toliau. Nei vienos dienos neabejojau, kad Laisvės partijos laukia sėkmė, tačiau mes nekėlėme tikslo būtinai būti valdžioje. Tiesą sakant, apie tai visiškai negalvojau. Ta mintis, kad, ko gero, formuosime valdančiąją koaliciją, išryškėjo tik rinkimų naktį.
Kaip manote, kas lėmė tokią sėkmę? Ar nuolatinis darbas? Kokių priežasčių dar matytumėte?
– Manau, kad yra du dalykai. Pirmiausia, mes nebijojome būti savimi. Žmonės visame pasaulyje yra išsiilgę unikalumo. Jiems nereikia tų nupaišytų, kostiumuotų veidų. Jiems reikia tokių žmonių, kokie jie patys. Antra, taip – nuolatinis darbas. Sėdėti ir tikėtis, kad kažkas įvyks, negalima. Prisiminkime, kad mūsų biudžetas tikrai nebuvo didelis, tad mums reikėjo apeiti ir apvažiuoti visą Lietuvą bei nuotoliniu būdu bendrauti su pasaulio lietuviais bei organizacijomis. Manau, kad šie du dalykai nesikeičia. Žmonės vis dar ieško unikalumo. Pažiūrėkime į Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį – juk tai nėra tipinis politikas. Jis yra laisvo pasaulio lyderis. „Klišinių“ politikų era baigėsi ir politikoje žmonės nori įvairumo – kažkas persirengė Okeanide ir perėjo per „naujanus“ (juokiasi), kažkas papasakojo savo asmeninę istoriją apie tai, kaip gyvena su didele liga… Man atrodo, kad Laisvės partijai viskas tikrai bus labai gerai.
Kas Jums pačiai yra sunkiausia ir, kas yra smagiausia būnant partijos pirmininke?
– Smagiausia yra bendrauti su žmonėmis – Laisvės partijos nariais, rinkėjais, kurie yra tikrai labai palaikantys ir žvelgiantys į ateitį drąsiai. Visi sutikti žmonės turi kažkokią įdomią istoriją, negirdėtų idėjų ir panašiai. Būti tokios politinės bendruomenės lydere yra jėga! O sunkiausia, turbūt, yra išpildyti lūkesčius. Mes tikrai labai nuoširdžiai norėjome pasiekti pagrindinius savo prioritetus, tačiau galbūt ne viskas kol kas pasisekė. Nepaisant to, noriu pabrėžti, kad mums pavyksta tikrai labai daug. Mes darome istorinius pokyčius. Kalbu ne tik apie Partnerystės įstatymą, bet ir apie, pavyzdžiui, dvigubą pilietybę arba didesnes reformas kitose srityse. Lūkesčių neatitikimas realybei yra sunkiausia darbo dalis, nes mes Laisvės partiją įkūrėme, norėdami įgyvendinti idėjas, o ne būti politikoje ar užimti kažkokius postus. Kai ateini ir nori įgyvendinti, tačiau neišeina – pergyveni.
Daug keliaujate. Kokioje šalyje dar nesate buvusi, bet labai norėtumėte apsilankyti?
– Pastaruoju metu tikrai daug tenka vykti į vizitus, tačiau juose, aišku, daug ko nespėju pamatyti, kartais tik žmones konferencijų salėse. Kita vertus, pamatau tuos žmones, su jais pabendrauju ir iš dalies geriau pažįstu tą šalį – tik pamatau ne jūrą, kopas ar kalnus, bet šalies politikus, verslininkus. Nesu buvusi Australijoje, tad ten nuvykti norėčiau – tik gal tegul tai būna asmeninė, o ne darbo kelionė (šypsosi). Jeigu yra galimybė išvažiuoti – nesvarbu, ar atostogoms, ar darbo reikalais – į užsienį, aš visada skatinu tai daryti. Tai yra didelis įkvėpimas.
Kokią matote Laisvės partiją po dešimties metų?
– Aš manau, kad Laisvės partija dabar jau išauga politinio „startup’o“ marškinėlius, tampa „scale-up‘u“ ir, tikiuosi, kad po dešimties metų taps vienaragiu, jeigu pasitelkiant technologinių įmonių analogiją (šypsosi). Tikiu, kad tai bus stipri politinė organizacija. Norėčiau, kad Laisvės partija jau būtų išsprendusi svarbiausius žmogaus teisių klausimus ir galėtų susikoncentruoti į kitas temas. Pavyzdžiui, mums visada bus aktualus švietimas. Tikiuosi, kad Laisvės partija sugebės sutelkti dar platesnį žmonių būrį. Tiesą sakant, tuo net neabejoju, nes, pabendravusi su jaunesniais žmonėmis, kurie yra pamatę pasaulio, suprantu, kad jie visi yra gana progresyvūs, ir mes visi kartu dalijamės panašiais įsitikinimais. |