Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys
Šiandien galime savęs paklausti: ar verta būti Vakarų sąjungininku? Tikrovė, kurią turime prieš akis, suponuoja skausmingą atsakymą. Tie, kurie su Europos Sąjungos vėliavomis kovoja už mūsų vertybes, susiduria su karu, tyla ir kartais net išdavyste. Ukrainoje žmonės žūsta dėl savo europinių siekių. Sakarvele už demokratiją kovojantys piliečiai susiduria su sovietizuotų jėgos struktūrų smurtu. Netgi NATO ežeru turėjusi tapti Baltijos jūra tampa Rusijos teroristinių operacijų centru gadinant povandeninius kabelius, o kai kurie Vakarų pareigūnai sako, kad tai tik atsitiktinumas.
JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kalbėjo apie Ameriką, kaip spindintį miestą ant kalvos visiems besiilgintiems laisvės. Dabartinis amerikiečių prezidentas į savo kabinetą įsakė atnešti Reagano laikų kilimą, tačiau pasaulį mato ne per kovos už laisvę, bet kovos už pinigus, galią, interesus prizmę. Laisvei, žmogaus teisėms ir demokratijai jo paskelbtame naujosios Amerikos aukso amžiuje vietos nedaug. Europos Sąjungoje simpatijų liberaliai demokratijai daugiau, tačiau sprendimų priėmimo procesas per mažai lankstus, europiečiams sunku sutelkti turimus pajėgumus, kad galėtume prasmingai apginti laisvę ir demokratiją tiek viduje, tiek už savo sienų. JAV gali ginti laisvę, bet nenori – Europa nori, bet negali.
Tuo metu, pas mus, Lietuvoje, didžiausia parlamente socialdemokratų politinė jėga kartu su prezidentu legitimuoja neapykantą, chamizmą bei kremlinius naratyvus skleidžiančią partiją, priima jos atstovus į koaliciją, vyriausybę, nuolaidžiauja jiems ir svarsto atiduoti Seimo vadovybės postus.
Liberali demokratija tampa silpnumo sinonimu. Ne tik prarandame pagarbą tų, kurie į mus žvelgia kaip į vilties švyturį, bet ir viduje daromės pernelyg ciniški ir normalizuojame melą, politinį nihilizmą, teisės viršenybės principų visišką ignoravimą.
***
Filosofė Hannah Arendt, tyrusi nacių karo nusikaltėlio, vieno iš pagrindinių Holokausto architektų Adolfo Eichmanno teismą Jeruzalėje, pastebėjo, kad Eichmannas nebuvo ideologinis fanatikas ar kažkaip iš prigimties blogas žmogus. Ne – jis buvo tiesiog biurokratas, kuris vykdė įsakymus, net nebandydamas giliau suprasti savo veiksmų moralinių pasekmių.
Blogis laimi ne tik dėl sąmoningų pasirinkimų. Priešingai, jis gali būti paviršutiniškas ir iškilti dėl žmonių neveiklumo, abejingumo ar baimės sugriauti savo karjerą, prarasti turėtą komfortą. Blogis visų pirma atsiranda ten, kur žmonės atsisako asmeninės atsakomybės ir kritinės savistabos, kur paprasčiau prisidengti institucijomis ir išbūti sraigteliu sistemoje. Be aukščiausios politinės vadovybės, pilietinės visuomenės, be valstybės institucijų apatijos jokie žemaitaičiai ar kiti radikalai niekada neturėtų jokių šansų.
Radikalai žūtbūt siekia normalizuoti savo idėjas aukščiausiame lygmenyje. Kuo daugiau su jais veliamasi į diskusijas, tuo labiau jie pradedami laikyti neapeinamais ir normaliais politinio teatro dalyviais. Kuo labiau jiems tiesiamas raudonas kilimas į valdžios viršūnes, tuo greičiau jų baime ir neapykanta grįstos idėjos tampa norma ir kasdienybe. „Nemuno aušros“ kiaulę į valdžią įsileidę socialdemokratai ir prezidentūra atvėrė Pandoros skrynią, nes šios koalicijos didžioji tragedija yra ne tiek „Nemuno aušros“ legitimavimas, bet apskritai politinės kultūros standartų atsisakymas, atversiantis kelią naujesniems, dar radikalesnėms naujų žemaitaičių versijoms 2028 m. rinkimuose.
O tokio pataikavimo blogiui apstu visose grandyse – pavyzdžiui, pagal turimą informaciją mūsų teisėsauga atsisako tirti į Lietuvą pasitraukusių už akių Baltarusijos režimo „teismų“ nuteistų baltarusių prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui. To motyvai – esą Lietuvos teisėsauga negali tirti Baltarusijos įstatymų ir „teismų“ sprendimų teisėtumo, taip pat esą prieš tuos baltarusius neįvykdytas joks nusikaltimas, nes jie realiai spėjo pabėgti ir nesėdi kalėjime. Būtų juokinga, jei tai nebūtų Lietuvos teisėsauga, tokiais argumentais apskritai paneigianti nusikaltimų žmoniškumui ir universalios jurisdikcijos esmę.
Net ir kalbant apie mūsų pačių antivalstybinius veikėjus, institucijos nelinkusios kelti sudėtingų klausimų apie atsakomybę už nacionalinį saugumą. Šiandien ikiteisminiai tyrimai pradedami ir atsakomybėn patraukiami tik paleckinio lygio veikėjai arba bevardžiai fotografai, aprašinėjantys renginius – kitaip sakant, susirankiojami žemai kabantys vaisiai. Kur platesni tyrimai, rodantys užsienio įtakos išaiškinimus ir poveikį stambioms žuvims? Ar tokių nėra? „The New York Times“ sako priešingai – remiantis aukšto rango JAV pareigūnų vertinimais, Lietuva vadinama valstybė, kurioje Rusija išlaiko reikšmingus savo žvalgybos pajėgumus.
***
Leonidas Donskis, rašydamas apie britų radikalios dešinės įkvėptą „Brexit“ idėją, kuriai pataikavo tuometinis valdantysis konservatorių politinis elitas su premjeru Davidu Cameronu priešakyje, yra klausęs „nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?“ Tuomet savo apžvalgą jis užbaigė tokiais žodžiais: „taika ir klestėjimas savo vertę ir prasmę įgyja tik tada, kai jų pradedi netekti“.
Kad ir kokie stiprūs būtų Lietuvoje ir visame pasaulyje liberaliai demokratijai tenkantys iššūkiai, jie geriau leidžia mums suvokti reikalo esmę. Liberali demokratija nėra savaime suprantama ar savaime išliekanti – ją reikia aktyviai puoselėti ne tik kaip abstrakčią idėją, bet ir kaip kasdienę praktiką.
Ilgą laiką istorijoje liberalai, socialdemokratai ir kiti progresyviai mąstę politikai, pilietinės visuomenės atstovai kovojo prieš galios centrus ir veikė būdami opozicijoje tiek valdžios, tiek visuomenėje paplitusių ydingų papročių atžvilgiu. Juk liberali demokratija atsirado kovojant prieš priespaudą, nelygybę, fanatizmą, privilegijas, tironiškos ir paveldimos valdžios patirtį ydas. Jos ištakos – kovose už sąžiningus rinkimus, spaudos laisvę, teismų, švietimo institucijų nepriklausomumą nuo politinės galios centrų.
Atėjo laikas atstatyti kietąją liberaliosios demokratijos gynybos liniją ir ją kasdien praktikuoti. Svarbiausia šios linijos dedamoji – įsipareigojimas tiesai. Istorikas Timothy Snyderis taikliai įvardija – apleidus faktus, teks apleisti ir laisvę, nes, jei nieko nėra tikra, tuomet nėra jokio objektyvaus pagrindo politinei kritikai ir viskas tėra spektaklis, kuriame ryškiausias šviesas užsako turintys storiausią piniginę. Liberali demokratija negali būti tik karikatūra, tik masinė pramoga, kurioje geriausią performansą parodę gauna galimybę daryti ką nori.