Dainius Žalimas. Amerika versus Europa?

Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys

Ar gali valstybė neatpažįstamai pasikeisti vos per kelis dešimtmečius? Mes, NATO Rytų flango šalys, ilgai kartojome, kad Vakarų Europa nesupranta imperinės Rusijos prigimties. Energingos, už demokratiją ir laisvę kovojančios Ronaldo Reagano Jungtinės Amerikos Valstijos mums buvo nekintanti ateities pasaulio konstanta, kurios dėl senų istorinių kompleksų nenori suprasti Vakarų europiečiai, keistai svajojantys apie savo strateginę autonomiją. 

Skaičiuojant paskutines valandas iki naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos, panašu, kad šįkart jau mes – Rytų ir Vidurio Europos valstybės – galėjome stipriai suklysti dėl JAV struktūruojančios politikos prigimties.

Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas Floridoje, savo rezidencijoje, baigia dėlioti svarbiausius užsienio politikos sprendimus, kuriuos pradės įgyvendinti po inauguracijos. Tuo pačiu metu pradeda atvirai kalbėti apie savo ketinimus perimti iš Danijos Grenlandijos salą, iš Panamos – pasaulio laivybai vieną svarbiausių Panamos kanalą, savo socialiniuose tinkluose dalinasi Amerikos vėliavos spalvomis nuspalvintais Kanados žemėlapiais, ieško priekabių santykiuose su Meksika. O Atstovų Rūmuose respublikonai registruoja įstatymų projektus, suteikiančius teisę D. Trumpui imtis veiksmų dėl Panamos kanalo ir Grenlandijos teritorijų įgijimo, D. Trumpo sūnus žvalgosi Grenlandijoje.

Vienas iš artimiausių D. Trumpo aplinkos žmonių techno-oligarchas Elonas Muskas naudoja savo socialinį tinklą „X“, kad kištųsi į Europos valstybių rinkimus ir palaikytų jose radikalias, prorusiškas politines jėgas, skleidžia sąmokslo teorijas apie Ukrainą ir niekada nekritikuoja Rusijos. Ryškiausiai dabar remia „Alternatyvos Vokietijai“ partiją. Jau ne kartą publikuoti tyrimai atskleidė, kad „X“ inžinieriai E. Musko paskyrai tikriausiai yra sukonfigūravę palankesnį algoritmą, užtikrinantį geresnę jo įrašų sklaidą.

Politologai bando ieškoti vilties ir pateisinimų išrinktojo prezidento ir jo aplinkos žodžiuose bei veiksmuose. Sakoma, kad D. Trumpo kalbas reikia vertinti labai rimtai, bet netiesiogiai, atsižvelgti į kontekstą, kuriame jos pasakomos. Nes jeigu reikėtų priimti D. Trumpo kalbas tiesiogiai, tektų, matyt, daryti išvadą, kad jos arba beprotiškos, arba pavojingai destrukcinės.

Santykiuose su Kanada D. Trumpui svarbiausi gali būti neigiamo JAV prekybos balanso klausimai, su Danija dėl Grenlandijos ar Panama dėl jos kanalo – Kinijos įtakos užkardymas. Kai kur yra ir asmeninių antipatijų – D. Trumpas puikiai atsimena, jog dar 2019 m. ta pati, ir dabar pareigas einanti, Danijos premjerė JAV prezidentui pasakė, kad Grenlandija neparduodama. O D. Trumpui negalima pasakyti „Ne“.

Svarstant visų šių pasisakymų tikrąją reikšmę, kyla daug keistų klausimų. Visų pirma, kaip suderinti tai, kad savo rinkimų kampanijos metu D. Trumpas žadėjo kuo mažiau kištis į kitų valstybių reikalus ir susitelkti į amerikiečių ekonominių problemų sprendimą su kalbomis apie naujų teritorijų įsigijimą? Be to, juk bent jau Danija – viena iš ištikimiausių JAV sąjungininkių, kontroliuojanti strategiškai svarbius sąsiaurius, jungiančius Baltijos ir Šiaurės jūras, o Grenlandijoje jau dabar veikia JAV karinė bazė. Jei norima pasiekti aktyvesnio amerikiečių įsitraukimo į Grenlandijos reikalus, to galima tiesiog paprašyti.

Paprastai, kaip reikalautų NATO partnerystės dvasia. Apskritai istorinė praktika rodo, kad amerikiečiams geriausiai sekasi tada, kai jos netiesiogiai kontroliuoja kitas teritorijas ir valstybes per sutartis ir aljansus, o įvairios okupacinės iniciatyvos ilgainiui tampa nepopuliarios tiek tarp vietos gyventojų, tiek pačioje Amerikoje ir todėl yra pasmerktos nesėkmei.

Nauja Amerikos civilizacija

Rusijos hibridinį karą prieš Vakarus tyręs Peteris Pomerantsevas rašė, kad Kremliaus režimas naudoja propagandą, kuri nesiekia įtikinti ar formuoti vieną tiesą, o veikiau kuria informacinį chaosą, kuriame niekas nebežino, kuo tikėti. Vietoj tradicinės sovietinės propagandos, kuri skleidė vieną ideologiją, dabartinė Rusija manipuliuoja įvairiomis prieštaringomis žinutėmis. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu visuomenė demoralizuojama, tradicinės politinės institucijos praranda legitimumą, o, pavargus nuo nesibaigiančio chaoso, lengviau pateisinti, kodėl viena ir ta pati valdžia Rusijoje nesikeičia jau daugiau nei 20 metų.

JAV informacinėje erdvėje santykis su tiesa ir faktais jau kurį laiką geriausiu atveju taip pat yra tik pragmatiškas – tiesa tampa tai, kas veikia, kas naudinga partijai, politikui ar valdžiai, o svarbiausiu tampa gebėjimas manipuliuoti žmonių emocijomis ir eksperimentuoti su naujais naratyvais, kuriant pramogas ir testuojant naujas realybes.

Europoje vis dar populiarus įsitikinimas, kad tikrovė yra ne išgalvota, o racionaliai apmąstyta ir paremta faktais, Amerikoje sparčiai nebetenka prasmės, nes jos politika tampa pramogų industrijos dalimi – nesibaigiančiu televizijos serialu, kurio naujos serijos skirtos ne spręsti problemas, o pritraukti ir išlaikyti auditorijos dėmesį jokių faktų tikrintojų nevaržomame E. Musko „X“ ar kiniškame „Tik Tok“.

Apibendrinkime. Tikėjimas objektyvia tiesa ir visuotinai pripažįstamomis teisės, moralės normomis yra tai, kas sukūrė šiuolaikines liberalias demokratijas ir jų palaikomą taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl D. Trumpo politinius ketinimus galima suprasti kaip siekį ne tiesiogiai užimti Grenlandiją, bet idėjiškai perstruktūruoti gėrio-blogio supratimą politikos reikaluose, o tuo pačiu – natūraliai ir kitose gyvenimo sferose. Gerai tai, kas pragmatiškai veikia, blogai – kas neveikia.

D. Trumpas ir jo respublikonų valdžia nebūtinai ilgainiui taps Rusijos ar Kinijos partnere, tačiau praktiškai jo ideologinis pasaulio supratimas Maskvai ir Pekinui gali būti naudingas. Tradicinė taisyklėmis grįsta politinė tvarka buvo grįsta pastovumu ir principais – dabar taisyklės savaime naujajai administracijai Vašingtone vertės neturės, todėl, jei politinė realybė JAV vidaus politikoje susiklostys taip, kad D. Trumpui atrodys teisinga išduoti NATO partnerius, jis tai ir padarys.

Naujoji respublikonų ir techno-oligarchų valdžia pasaulį įsivaizduoja kaip sau pakankamų tvirtovių tinklą, kuriame Amerikos tvirtovė – su aukščiausiomis ir tvirčiausiomis sienomis. Kaip kiekviena iš jų tvarkosi savo viduje – neturi jokios praktinės reikšmės. Tą patį pasaulio supratimo modelį mėgdžioja ir visos valdžios skonį pajutusios radikalų partijos Europoje, siekiančios manipuliuoti rinkiminiais procesais, kad pasistatytų minitvirtoves savo pačių valstybėse ir užsitikrintų amžiną teisę valdyti – nuo Viktoro Orbano Vengrijoje, „Gruzijos svajonės“ Sakartvele iki „Nemuno aušros“ Lietuvoje. Pasaulinis chaosas visoms šioms jėgoms nėra problema – tai galimybė ir kopėčios kilti.

Literatūros kritikoje dažnai kalbama apie autoriaus mirties idėją – esą nėra daug prasmės kalbėti, kokia buvo pradinė kūrinio intencija, nes pati knyga pradeda gyventi atskirą gyvenimą ją perskaičiusiųjų galvose. Kiekvienas iš skaitytojų tampa teksto savininku. Politikoje, išleidus imperinėmis ir post-tiesos kategorijomis mąstantį džiną iš butelio, visa tai gali būti ne taip paprasta pamiršti – visi politikų veiksmai visada ruošia dirvą tiems, kurie ateis po jų.

Žinoma, gali būti, kad D. Trumpas galiausiai bus priverstas atsižvelgti į JAV stabdžių ir atsvarų sistemą, tradicinių Kongreso respublikonų autoritetą, greitai kintančią visuomenės nuomonę ir galiausiai savo pagrindiniu taikiniu nepasirinks artimiausių sąjungininkų. Tačiau po jo kitas prezidentas, kurio veiksmams ateinanti administracija ruoš ideologines prielaidas, gali to imtis. Kaip rašė istorikas Timothy Snyderis, tiesos atsisakymas politikoje yra kelio į diktatūrą pradžia.