Dainius Žalimas: Demokratija veikia – partnerystė įtvirtinta

Prof. Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys

Veikianti demokratija (Democracy in Action) – tokiu užrašu pasitinka Europos Parlamento pastatas Briuselyje ar Strasbūre. Jeigu reikėtų iliustruoti praktiniu pavyzdžiu, kaip veikianti demokratija atrodo Lietuvoje, naujausias ir ryškiausias neabejotinai būtų partnerystės įvedimas Konstitucinio Teismo nutarimu praėjusią savaitę. Taip, deja, užrašą apie veikiančią demokratiją šiandien reikėtų kabinti ne prie Lietuvos parlamento, kuris atrodo nepajėgus deramai atstovauti visas šalies visuomenės grupes ir kuris marinavo partnerystės klausimą ne vien tik paskutinius penkerius, bet ištisus 24 metus.

Kaip čia yra, paklaustumėte, kad šiuo atveju veikiančią demokratiją simbolizuoja ne žmonių politinė atstovybė – parlamentas, o teisminė valdžia. Demokratija juk, sakytumėme, yra „liaudies (tautos) valdžia“. Kai kas demokratijos sampratą apskritai suredukuotų iki daugumos valdymo, t. y. sprendimų priėmimo daugumos valia. Tačiau iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta.

Demokratija turi daugiau veidų. Pliuralistinėje demokratijoje daugumos valdymas derinamas su teisėtais mažumos interesais. Konstitucinė demokratija suponuoja visų paklusimą bendroms taisyklėms, kurios, be kita ko, užtikrina tarpusavio pagarba grįstą daugumos ir mažumos interesų balansą. Ji susijusi su konstitucijos kaip antimažoritarinio akto samprata, pagal kurią konstitucija, be kita ko, saugo kiekvieno žmogaus orumą ir neliečiamą jo asmeninio bei šeiminio gyvenimo erdvę. Konstitucinė demokratija taip pat suponuoja konstitucinę kontrolę – konstitucijos viršenybės, įskaitant žmogaus teisių gynimą, patikėjimą nepriklausomai teisminei valdžiai.

Šie įvairūs demokratijos sampratos aspektai atsirado ne šiaip sau, o tam, kad demokratija neišsigimtų į, anot Leonido Donskio, demokratūrą – jokių taisyklių nevaržomą daugumos diktatūrą, kuriai jokia mažuma ar juolab atskiras žmogus jau nieko nebereiškia. Paprastai toliau nueinama į autoritarizmą ar totalitarizmą.

Tad savo priimtoje Konstitucijoje Tauta įtvirtino demokratijos su visais minėtais jos  aspektais savigynos mechanizmą – apribojo tiek savo, tiek savo atstovybės – Seimo galias, įgaliojo Konstitucinį Teismą užtikrinti Konstitucijos viršenybę, be kita ko, sprendžiant, ar Seimo priimti įstatymai atitinka Konstituciją, ir jos neatitinkančius įstatymus šalinant iš teisės sistemos.

Štai kokia visuomenės sutartimi mūsų Konstitucija yra. Galima būtų pridėti esminius šios sutarties principus – visų visuomenės narių teisę į laimę, lygiateisiškumą ir nediskriminavimą, pagarbą jų orumui ir asmeninio bei šeiminio gyvenimo pasirinkimui. Dar tai yra visuomenės sutartis dėl pasaulietinės valstybės, kurioje jokia, net daugumos parama besinaudojanti, bažnyčia neprimeta savo kanoninės sampratos apie šeimą. Žodžiu, tai yra ne XVIII amžiaus, o šiuolaikinė visuomenės sutartis, primenanti Johno Rawlso koncepciją – hipotetinį susitarimą tarp laisvų ir lygių individų iš „nežinojimo šydo“ pozicijos. Jis siūlo įsivaizduoti tokias visuomenės taisykles, kurias sukurtų žmonės, iš anksto nežinantys savo socialinės padėties – lyties, rasės, sveikatos, turto ir pan. Taip sukurtos taisyklės būtų saugios ir teisingos visiems.

Turbūt tai yra geriausias filosofinis atsakymas tiems, kurie šiandien piktinasi, kad, girdi, priimdami Konstituciją nesitarta dėl tos pačios lyties partnerystės ir KT tariamai iškreipė Konstituciją. Tik įsivaizduokime, kokioms taisyklėms jie patys pritartų, jei tiksliai iš anksto nežinotų savo seksualinės orientacijos ir nebūtų tikri, ar nepriklausys mažumai, kurią dauguma gali žeminti atimdama lygias teises.

Tačiau be filosofinių pakanka ir grynai teisinių klausimų, kuriuos čia verta aptarti. Juolab, kad jau tiek daug netiesos apie juos prirašyta.

Ar KT galėjo išspręsti bylą kitaip?

Atsakymas aiškus ir vienareikšmis: ne, negalėjo, nebent būtų lygiavęsis į Kačinskio Lenkijos konstitucinį tribunolą, autoritarinių režimų teismus.

Skaitant KT nutarimą dėl partnerystės, apima toks įspūdis, kad šį nutarimą ir savaitę anksčiau priimtą KT nutarimą dėl pagalbinio apvaisinimo priėmė dvi skirtingos institucijos: nutarime dėl partnerystės KT argumentai dėstomi žymiai išsamiau, pateikiamas europinis kontekstas, kurio visiškai nebuvo nutarime dėl pagalbinio apvaisinimo, atrandama Austrijos ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencija, kuri buvo pamiršta pagalbinio apvaisinimo byloje. Tad ir KT nutarimas dėl partnerystės įtikina labiau, žinoma, tuos, kurie nori skaityti ir gilintis.

KT nutarimas negalėjo būti iš esmės kitoks dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, bylos sprendimas glūdi dar KT 2019 m. sausio 11 d. nutarime suformuotoje konstitucinėje šeimos sampratoje, kuri nėra tapati santuokai, atsiranda ne tik santuokos pagrindu ir, kitaip nei santuoka, yra neutrali lyties požiūriu, t. y. apima ir tos pačios lyties poras, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu. Tad 2025 m. balandžio 17 d. KT turėjo logiškai pratęsti, jog „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“. O pakartojant, kad „visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje“, teko pratęsti, jog „teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“.

Dar paprasčiau, šiek tiek atsitolinant nuo teisinės kalbos, galima pasakyti taip: pagal Konstituciją jokia dauguma, besiremianti bet kokiais įsitikinimais, negali dėl seksualinės orientacijos riboti žmogaus teisės kurti šeimą, ir tos pačios lyties poros, kurdamos šeimą, niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių. Tos pačios lyties partneriai niekaip netrukdo skirtingų lyčių poroms naudotis savo teise kurti šeimą tradiciniu – santuokos – būdu, tad nėra jokio teisinio pagrindo varžyti tos pačios lyties porų teisės kurti šeimą (beje, Konstitucijos 28 straipsnis kaip tik įpareigoja naudojantis savo teisėmis nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių). Neatsitiktinai KT nutarime referuojama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Vokietijos konstitucinio teismo jurisprudenciją, kurioje labai aiškiai pasakyta, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui, santuokos institutui negresia joks pavojus dėl partnerystės instituto, skirto asmenims, negalintiems sudaryti santuokos tarpusavyje, tad tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti atsisakymo teisiškai pripažinti tos pačios lyties poras ir saugoti jų šeiminį gyvenimą.

Taigi, antra, Lietuvos KT nutarimas dėl partnerystės negalėjo būti iš esmės kitoks dėl to, kad jis turėjo būti grindžiamas europine teise – Europos žmogaus teisių konvencija, ES teise, įskaitant EŽTT, ES Teisingumo Teismo, kitų Europos šalių konstitucinių teismų gerąją praktiką. Iš tiesų KT nutarime ji plačiai cituojama, pasitelkiami panašių Austrijos, Vokietijos, Latvijos ir Vengrijos konstitucinių teismų spręstų bylų pavyzdžiai. Europos teisė nepalieka jokių abejonių, jog Lietuvos valstybė, būdama Europos Tarybos ir ES nare, yra įsipareigojusi be diskriminacijos pripažinti ir saugoti tos pačios lyties porų šeiminį gyvenimą, įskaitant tinkamo teisinio pagrindo (šiuo atveju – partnerystės) tos pačios lyties poroms kurti šeimą nustatymą. Pastaroji pareiga labai aiški iš EŽTT, taip pat visų minėtų keturių Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencijos.

Sakantiems, kad galime nepaisyti Europos teisės, nes, girdi, nacionalinė Konstitucija yra aukščiau, galima atsakyti gana paprastai – būtent pagal Konstituciją Lietuva yra Europos dalis, būtent Tauta nusprendė dėl Konstitucijoje įtvirtintos vakarietiškos geopolitinės orientacijos, įskaitant narystę ES. Jei jau nutarėme pagal Konstituciją būti Europos dalimi, tai pagal tą pačią Konstituciją privalome laikytis europinių taisyklių. Tad pati Konstitucija įpareigoja KT aiškinti ją nežeminant europinio žmogaus teisių apsaugos standarto, nėra jokių konstitucinių priežasčių bendras europines vertybes – teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises – pagal Lietuvos Konstituciją aiškinti iš esmės kitaip nei pagal EŽTK ar ES teisę.

Dėl panašių aiškių priežasčių KT pripažino antikonstituciniu ne tik Civiliniame kodekse buvusį partnerystės apibrėžimą (kad ji galima tik tarp skirtingų lyčių partnerių), bet ir CK įsigaliojimo įstatyme nustatytą partnerystės instituto įsigaliojimo tvarką, pagal kurią partnerystės įsigaliojimas visiškai priklausė nuo Seimo valios – kada jis priims partnerystės registravimo tvarką nustatantį įstatymą. To Seimui nedarant 24 metus, daug besitikėjusių galimybės registruoti partnerystę žmonių galėjo ir nesulaukti šios dienos. Tad, suprantama, tokia partnerystės instituto įsigaliojimo tvarka pažeidė pagal Konstituciją ginamus asmenų teisėtus lūkesčius. Dar daugiau, tai, kad asmens konstitucinės teisės kurti šeimą įgyvendinimas buvo padarytas absoliučiai priklausomu nuo Seimo malonės, prieštarauja Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, koncepcijai (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir su ja susijusiai kiekvieno asmens konstitucinei teisei ginti savo teises remiantis Konstitucija (30 str. 1 d.). KT, aiškindamas Konstitucijos 6 str. 1 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „įstatymų leidėjo diskreciją leisti įstatymus, taip pat ir tuos, kuriuose reglamentuojama Konstitucijos nuostatų taikymo tvarka, riboja Konstitucija; įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją“.

Žodžiu, partnerystės priešininkai, kritikuodami KT nutarimą, neturi absoliučiai jokių konstitucinių argumentų. Jie savo pozicijos negali pagrįsti jokia nuoseklia Konstitucijos interpretacija, jokia tarptautinių (europinių) ir kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencija. Net formaliai pažodžiui (nors tai niekada nebuvo vienintelis Konstitucijos aiškinimo būdas) aiškindami Konstituciją jie yra neteisūs: Konstitucijos 38 straipsnyje niekur nėra parašyta, kad tik santuoka gali būti šeimos kūrimo būdas, o perėmus logiką, kad partnerystė negalima, nes tame Konstitucijos straipsnyje neįrašyta, tektų uždrausti skyrybas, nes tame Konstitucijos straipsnyje parašyta tik apie santuokos, bet ne santuokos nutraukimo registravimą.

Tad oponentams nelieka nieko kito, kaip kaltinti KT, kad jis, girdi, iškėlė save aukščiau visuomenės nuomonės ir Seimo. Taip tyčia ar dėl neišmanymo ignoruojama aksioma, jog teismas yra teisinė, o ne politinė institucija, jis įpareigotas vadovautis tik Konstitucija ir savo sprendimus grįsti teisiniais argumentais, o ne visuomenės nuomone ir stereotipais ar Seimo politinės daugumos nuostatomis. Kitaip Tauta neturėtų nepriklausomo ir nešališko arbitro, kuris prireikus apgintų pažeidžiamas visuomenės grupes ir asmenis.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad KT nutarimas yra idealus. Tačiau tam tikras teisinio argumentavimo ydas gali pastebėti nedaugelis konstitucinės teisės profesionalų. Bene rimčiausias trūkumas yra CK įsigaliojimo įstatymo 28 straipsnio (reglamentavusio partnerystės instituto įsigaliojimą) prieštaravimo Konstitucijai pagrindimas per Seimo neveikimą, o ne vien normos ydingumą (tarsi norma būtų gera, jei Seimas būtų per protingą laiką išleidęs partnerystės registravimo tvarkos įstatymą, o bloga ji yra tik todėl, kad Seimas to nepadarė). Susidaro įspūdis, kad KT nusižengė jo paties sau daugybę kartų konstatuotam draudimui tirti Seimo neveikimą, nes pagal Konstitucijos tekstą KT įgaliotas tirti Seimo priimtų aktų (kad ir dar negaliojančių, kaip šiuo atveju) konstitucingumą, o ne Seimo neveikimą nepriimant teisės akto. KT argumentacija būtų buvusi stipresnė, jei jis būtų „pagavęs“ pareiškėjos argumentą apie Konstitucijos tiesioginį taikymą, tačiau atrodo, jog KT nesuprato, kam pareiškėja apskritai nurodė Konstitucijos 6 str. 1 d. (jau tikrai ne vien tam, kad primintų, jog Konstitucija yra vientisas ir darnus aktas).

Panašūs argumentavimo trūkumai yra būdingi pastarųjų metų KT praktikai, nes KT nebesivargina formuluoti gilesnės oficialios konstitucinės doktrinos. Tad prie praleistų galimybių šįkart galima paminėti vengimą išsamiau aiškinti Konstitucijos tiesioginio taikymo klausimus, ypač tai, kiek pagal Konstituciją gali būti toleruojamas toks teisinis reguliavimas, kuriuo asmens konstitucinės teisės įgyvendinimas padaromas priklausomu nuo Seimo valios. Na, o jeigu jau nueita Seimo neveikimo tyrimo keliu, buvo galima tai konstituciškai pagrįsti veiksmingesnės Konstitucijos viršenybės ir didesnių žmogaus teisių garantijų siekiais.

Artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašių koncepcijų žlugimas

Kita vertus, priešingai pastarųjų metų praktikai, šis KT nutarimas turi ryškiai išreikštą prevencinį potencialą užkardant galimus Konstitucijos pažeidimus. Šiuo nutarimu galutinai įtvirtinama, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apima ir tos pačios lyties porų šeimas. O tai reiškia, kad tos pačios lyties porų partnerystė pagal Konstituciją turi būti reguliuojama būtent kaip šeimos santykiai.

Dar daugiau, tai taip pat reiškia, kad iš anksto antikonstitucinėmis paskelbtos prezidento ir ultrakonservatyvaus politinio spektro jėgų propaguojamos artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašios koncepcijos tos pačios lyties porų santykiams reguliuoti. KT nutarime pasakyta aiškiai, kad teisės aktais suteikiama apsauga turi būti adekvati, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo poros bendro gyvenimo, šeimos gyvenimo aspektus. Taip pat labai aiškiai pažymėta, kad „santuokos nesudariusių asmenų porų teisinis pripažinimas ir apsauga nebūtų užtikrinami, numačius tik galimybę sudaryti tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos), nes jie nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt.“ Tai KT „pasiskolino“ iš EŽTT jurisprudencijos, tad tos pačios lyties porų šeimos santykius neigiančios koncepcijos taip pat prieštarauja EŽTK.

Žinoma, gali būti mėginimų nekreipti dėmesio į KT nutarimą ir vis tiek prastūminėti artimojo ryšio ar panašų įstatymą. Tačiau tai būtų a priori antikonstituciška, todėl toks įstatymas būtų pripažintinas niekiniu kaip įveikiantis KT nutarimą.

Žinoma, gali būti ir idėjų įveikti KT nutarimą referendumu, pavyzdžiui, dėl partnerystės panaikinimo. Tačiau pagal Konstituciją tokie referendumai yra draudžiami: dar 2014 m. liepos 11 d. nutarime KT yra išaiškinęs, jog pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiami sprendimai, paneigiantys prigimtinį žmogaus teisių pobūdį (šiuo atveju – žmogiškąjį orumą ir lygiateisiškumą, taip pat privataus ir šeiminio gyvenimo apsaugą).

Taip kad panašu, jog pagal Konstituciją įmanomas vienintelis jau įsigaliojusio partnerystės instituto teisinio reguliavimo tobulinimo kelias.

Bendrosios kompetencijos teismų gėda

Partnerystės byla slepia bendrosios kompetencijos teismų gėdą – vengimą atlikti savo konstitucines pareigas ginant žmogaus teises arba, kitaip tariant, pataikavimą visuomenės nuotaikoms. Mat partnerystės byla KT atsirado ne pagal teismų kreipimąsi, o Vyriausybės prašymą. O iki jo buvo mažiausiai keturios bylos, kuriose pareiškėjai – tos pačios lyties poros prašė ir teisiškai įregistruoti jų šeimos santykius, ir kreiptis į KT. Žinoma, gal ne visose bylose pareiškėjai vienodai kvalifikuotai išdėstė savo argumentus, tačiau teismai taip pat privalo vertinti taikomų teisės normų konstitucingumą ir, kilus dėl jo abejonių, kreiptis į KT dėl CK atitikties Konstitucijai. Tačiau nė vienas iš visų trijų instancijų teismų – Vilniaus miesto apylinės teismas (pirmoji instancija), Vilniaus apygardos teismas (apeliacinė instancija), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė instancija) nematė jokio reikalo įsigilinti į konstitucinius argumentus ir tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į KT.

Maža to, sulaukėme ir tokių „perlų“, kai viena Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja atsisakė pripažinti EŽTT sprendimo bylos Fedotova ir kiti prieš Rusiją reikšmę dėl tariamų Rusijos procesinių teisių neužtikrinimo, nors pati Rusija spjovė į EŽTT atsisakydama dalyvauti jo bylose. Ironiška dabar KT nutarime matyti, jog Fedotova prieš Rusiją bylos sprendimu remiamasi daugiausiai, nes jame išsamiausiai pagrįsta EŽTK dalyvių pareiga teisiškai pripažinti tos pačios lyties porų šeimos santykius.

Vėliausioje man žinomoje pareiškėjų – tos pačios lyties poros byloje dėl partnerystės kelti tapatūs KT išnagrinėtam Vyriausybės prašymui CK 3.229 str. ir CK įsigaliojimo įstatymo 28 str. konstitucingumo klausimai su prašymu kreiptis į KT vadovaujantis iš esmės tokiais pačiais, kaip Vyriausybės, konstituciniais argumentais (galima sakyti, jog Vyriausybė tam tikra prasme argumentus vėliau „nusirašė“). Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai toje byloje nesikreipė į KT net jiems nurodžius, jog KT jau yra priėmęs nagrinėti analogišką Vyriausybės prašymą.

KT priėmus nutarimą, kuriame Vyriausybės pateikti argumentai pripažinti pagrįstais ir Vyriausybės prašymas patenkintas, kyla retorinio pobūdžio klausimas, ar neturėtų akivaizdžias taikomų CK ir CK įsigaliojimo įstatymo normų konstitucingumo problemas ignoravę teisėjai garbingai įsivertinti savo galėjimą vykdyti pareigas. Tikrai sunku rasti didesnį teisėjų darbo broką, kuris, deja, lėmė tolesnį tos pačios lyties porų konstitucinių teisių pažeidimą, jų diskriminavimą ir žeminimą.

Ši detalė, beje, reikšminga svarstant partnerystės registravimo teismų sprendimais klausimą. Minėtas bendrosios kompetencijos teismų nenoras ginti tos pačios lyties porų konstitucines teises gali kelti abejonių dėl to, ar jie bus pajėgūs įgyvendinti KT nutarimą. Kita vertus, jie turi šansą reabilituotis.

Partnerystė – tobulintinas institutas

KT savo nutarimu aktyvavo CK įtvirtintą partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) institutą ir išplėtė jį tos pačios lyties poroms. Dėl to kritikai kaltina KT, kad jis neva prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas. Kaltina neišmanydami arba meluodami.

Iš tikrųjų nieko ekstraordinaraus KT šioje byloje nepadarė, tik atliko Konstitucijos jam suteiktą funkciją ištirti įstatymo nuostatų konstitucingumą ir pašalinti antikonstitucinėmis pripažintas nuostatas iš teisės sistemos. Liko galioti tos įstatymo nuostatos, kurios atitinka Konstituciją. Visuotinai toks antikonstitucinių nuostatų šalinimas doktrinoje vadinamas negatyvaus įstatymų leidėjo funkcija, kuri būdinga visiems pasaulio konstituciniams teismams ir be kurios jie neturėtų prasmės.

Taigi kas atsitiko? KT pripažinus CK 3.229 str. prieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, šis straipsnis lieka toks, kad pagal jį partnerystė galima ir tos pačios lyties poroms. O KT pripažinus prieštaraujančiu CK įsigaliojimo įstatymo 28 str., pagal kurį viso partnerystės instituto įsigaliojimas buvo susietas su partnerystės registravimo tvarką nustatančiu įstatymu, partnerystei skirtas CK trečiosios knygos XV skyrius įsigaliojo iškart oficialiai paskelbus KT nutarimą (praėjusį ketvirtadienį). Taip Lietuvoje ir įsigaliojo partnerystės, įskaitant tos pačios lyties porų, institutas.

Aišku, kad jo turinys netobulas, senstelėjęs ir nepakankamai išsamus. Ko gero, 2000 metais priimant CK apie jį rimtai ir negalvota, nes sunku kitaip paaiškinti, kodėl CK trečiosios knygos XV skyriuje reglamentuojamas tik partnerių (kurie vadinami pasenusiu sugyventinių terminu) bendrai naudojamo turto režimas ir teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa. Todėl KT nutarime nurodyta, jog partnerių šeimos gyvenimo apsauga pagal Konstituciją turi būti adekvati – apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus, kaip antai, paveldėjimą, tarpusavio išlaikymą, teises asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teises ir pareigas nepilnamečiams vaikams ir pan. (dar galima pridėti partnerystės nutraukimo pagrindus). Toks visuminio partnerystės reguliavimo poreikis kyla ir iš EŽTT jurisprudencijos.

Kita vertus, partnerystės institutas nėra jau toks tuščias. Mat yra keliasdešimt įstatymų, kuriuose numatytos tam tikros partnerių teisės ir kurių nuostatos taip pat aktyvuojasi įsigaliojus partnerystės institutui. Pavyzdžiui, tame pačiame CK yra 6.744 str., kuriame numatyta paciento partnerio teisė atstovauti paciento interesus sveikatos priežiūros paslaugų srityje. Pagal Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą teisę į tokią paramą turės ir partnerystę registravusios poros. Pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymą partnerystę įregistravusios poros (jų dalis) turės teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą mirusiojo valią dėl kremavimo galės pareikšti jo partneris. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą saugomi ir partneriai. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą ir Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymą šeima susijungimo ar perkėlimo į Lietuvą tikslais laikomi ir partneriai. Padidės skaidrumas valstybės tarnyboje, kurioje pagal Valstybės tarnybos ir kitus įstatymus taikomi įvairūs ribojimai valstybės tarnautojams priimti sprendimus partnerių atžvilgiu ar būti tiesioginio pavaldumo santykiuose su partneriu. Ir t. t.

Gaila tik, kad tiek laiko parrasta partnerystės institutui tobulinti. Buvusi valdančioji koalicija, užuot beveik visą kadenciją bergždžiai praleidusi konsensuso tai dėl Civilinės partnerystės, tai dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, geriau jau po pirmojo nepavykusio mėginimo būtų nusprendusi kreiptis į KT, o ne paskutiniais savo kadencijos metais. Tokio kreipimosi idėją įgyvendinus anksčiau, šiandien būtume galėję turėti jau realiai veikiantį gerokai tobulesnį partnerystės institutą.

Nors, žinoma, geriau vėliau negu niekad.

Nuo partnerystės registravimo iki tolesnės partnerių teisių gynybos

Konkrečios poros partnerystė prasidės nuo jos registravimo. Kadangi įstatymu nustatytos partnerystės registravimo tvarkos nėra, ši teisinio reguliavimo spraga pildytina teismų sprendimais ad hoc, ką ir nurodė KT remdamasis ilgamete ankstesne praktika. Iš tikrųjų tokiais atvejais teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir apginti partnerystę norinčių įregistruoti porų teisę sukurti šeimą.

Kaip tai atrodytų praktiškai? Tikėtina, pora turėtų kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą prašydama įregistruoti partnerystę ir sudaryti atitinkamą civilinės būklės akto įrašą. Gavusi neigiamą atsakymą (dėl partnerystės registravimo įstatymo nebuvimo), pora turėtų apskųsti jį apylinkės teismui prašydama tiesiogiai taikant Konstituciją įpareigoti civilinės metrikacijos įstaigą partnerystę registruoti ir sudaryti partnerystės civilinės būklės akto įrašą vadovaujantis įstatymo analogiją – taikant artimiausią pagal turinį Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą santuokos registravimo tvarką. Bylos dėl to apylinkės teisme turėtų būti nagrinėjamos paprastesne – ypatingosios teisenos – tvarka, kuri numatyta Civilinio proceso kodekso XXXII skyriuje „Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo“.

Žinoma, KT galėjo ir išsamiau atskleisti, kaip per teismą įregistruoti partnerystę, kaip, beje, ir paminėti civilinės metrikacijos įstaigų pareigą taip pat tiesiogiai taikyti Konstituciją ir įstatymo analogiją. Juk pagal Konstituciją tiesioginis jos taikymas nėra tik teismų pareiga.

Partnerystės registravimas dar ne viskas, bet gera pradžia. Partnerių dar lauks ilgas kelias tose minėtose srityse, kuriose jų teisės ir pareigos nereglamentuotos. Juk sunku patikėti, kad dabartinis Seimas gali tinkamai sureglamentuoti partnerystę, bent jau kol kas girdėti priešingos idėjos. Vadinasi, partneriams vėl teks eiti į teismus (įskaitant tą patį KT) ginčijant esamą diskriminacinį teisinį reguliavimą konkrečiose turtinių ir neturtinių šeimos santykių srityse. Tik šįkart bus lengviau – mat valstybei dažnai bus sunku pagrįsti, kokie objektyvūs skirtumai, išskyrus seksualinę orientaciją, lemia teisinį reguliavimą, pagal kurį, pavyzdžiui, paveldėti gali tik sutuoktinis, tarpusavio išlaikymo pareigas turi tik sutuoktiniai ir pan.

Taip kad neabejoju – partnerystė yra, bus ir stiprės. Daugės laimingų žmonių.