2025-06-17
Romualdas Bakutis, Laisvės partijos vicepirmininkas
Izraelio pradėtos karinės operacijos prieš Iraną „Rising Lion“ pavadinimas tikriausiai nėra atsitiktinis. Tai nuoroda ne tik į Senojo Testamento Skaičių knygoje esantį pasažą apie Izraelį, besikeliantį lyg liūtas, bet ir į liūtą, kuris iki 1979 m. buvo svarbiausias šalį valdžiusios Pahlavi monarchijos simbolis Irano vėliavoje, o iki tol – vienas iš svarbesnių politinių simbolių beveik tris tūkstantmečius skaičiuojančiuoje Persijos istorijoje.
Tai aliuzija į idėją, kad Iranas galėtų grįžti prie senosios ikirevoliucinės nacionalinės tapatybės, nebūtinai susijusios su neišvengiamu Irano priešiškumu Izraeliui, kurių sienas šiaip jau skiria 1500 km.
Savo kalboje, kuria kreipėsi į Irano žmones, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu atkreipė dėmesį, kad persus ir žydus sieja sena draugystės istorija nuo Persijos imperijos valdovo Kiro Didžiojo laikų (VI a. pr. Kr.), kai šis išlaisvino žydus iš Babilono nelaisvės, leido jiems grįžti į Jeruzalę bei atstatyti Šventyklą.
I etapas: Pahlavi dinastijos aljansas su Izraeliu (1948-1979 m.)
Dar iki Izraelio valstybės įkūrimo Iranas, tuomet valdytas Pahlavi dinastijos, aktyviai dalyvavo Palestinos klausimo svarstyme. 1947 m. Iranas buvo vienas iš 11 narių Jungtinių Tautų specialiojoje komisijoje Palestinos klausimui spręsti. Tiesa, Iranas, drauge su Indija ir Jugoslavija, balsavo prieš JT Palestinos padalijimo planą. Iranas tada siūlė federacinį sprendimą: vieną valstybę su bendra valdžia, bet padalintą į arabų ir žydų kantonus.
Visgi jau 1950 m., valdant šachui Mohammadui Reza Pahlavi, Iranas tapo antrąja musulmoniška šalimi po Turkijos, kuri oficialiai pripažino Izraelį. Šis sprendimas atspindėjo ir Izraelio premjero Davido Ben-Guriono „periferijos doktriną“, kai Izraelis siekė strateginių santykių su nearabiškomis valstybėmis, kad atsvertų arabų pasaulio izoliaciją.
Santykiai su Izraeliu trumpam pablogėjo valdant premjerui Mohammadui Mosaddeghui (1951–1953 m.), kai jis nacionalizavo naftos pramonę ir siekė pasiremti arabų šalių parama prieš britų dominavimą Irane. Tačiau po 1953 m. perversmo, organizuoto JAV ir britų žvalgybų, šachas vėl sustiprino savo pozicijas, o Izraelio-Irano ryšių plėtra įgavo naują pagreitį.
Buvo užmegzti faktiniai diplomatiniai, ekonominiai ir kariniai santykiai, įskaitant slaptą žvalgybos bendradarbiavimą. „Mossad“ padėjo kurti liūdnai savo žiaurumais pagarsėjusią Irano saugumo tarnybą SAVAK, o Iranas tapo vienu svarbiausių Izraeliui naftos tiekėjų. Tuo metu šachas pragmatiškai siekė Vakarų paramos ir vidaus režimo stabilumo, o Palestinos klausimas buvo antraeilis.
II etapas: Islamo revoliucijos lūžis ir neapykantos pradžia (nuo 1979 m.)
Radikalus priešiškumas Izraeliui Irane pradėjo formuotis po 1979 metų revoliucijos, kai valdžią uzurpavo ajatolos Chomeinio islamistinis režimas. Izraelis naujajai revoliucinei ideologijai tapo ne tiek religiniu, kiek politiniu-pragmatiniu priešu: Izraelis buvo suvokiamas kaip Vakarų imperializmo forpostas regione, kaip „mažasis šėtonas“, glaudžiai susijęs su „didžiuoju šėtonu“ – Jungtinėmis Valstijomis.
Būtent kova su Izraeliu ir Vakarais tapo pagrindiniu naujojo valdančiojo režimo legitimumo ramsčiu šalies viduje, o išorėje ji leido projektuoti Irano, kaip musulmoniškojo pasaulio vienytojo, vaidmenį, sumenkinant tiek religinius sunitų-šiitų, tiek etninius persų-arabų nesutarimus. Tuo pasinaudodamas, Iranas kūrė taip vadinamą „pasipriešinimo ašį“, kuri apjungia daugiausiai šiitiškas grupuotes arabų pasaulyje, tačiau ne vien jas – pvz., Hamas yra sunitiška, o Assado režimo Sirijoje šeimos išpažinto alavizmo daug kas tarp sunitų nelaiko islamo dalimi.
Po Šaltojo karo pabaigos konfliktas įgavo naują formą. Izraelis atvirai deklaruoja, jog neleis Iranui sukurti branduolinio ginklo. Tuo tarpu, Iranas teigia, kad jo branduolinė programa yra civilinėms reikmėms. Izraelis aktyviai vykdė kibernetinius, sabotažo ir karinius smūgius prieš Irano branduolinę infrastruktūrą, o Iranas atsakydavo pasitelkdamas savo regioninius „pasipriešinimo ašies“ sąjungininkus, kad šie keltų neramumus aplink Izraelį ar atakuotų kitų amerikiečiams svarbių arabų šalių (pvz., Saudo Arabijos, JAE) taikinius.
III etapas: „Rising Lion“ ir Irako scenarijus?
Nors kai kurios arabų valstybės (JAE, Bahreinas, Marokas) pastaruoju metu normalizavo santykius su Izraeliu per Abraomo susitarimus, o Saudo Arabija aptarinėjo geresnių santykių galimybes, Irano režimas kategoriškai atmeta bet kokią galimybę normalizuoti santykius su Izraeliu.
Tačiau verta pabrėžti, kad priešiškumo šaknys nėra prigimtinai religiniuose ar civilizaciniuose skirtumuose. Jas formavo geopolitinės realijos ir režimo vidinio legitimumo išlaikymo realijos, o religija čia dažnai tampa priemone mobilizuoti visuomenę, bet nėra pati pagrindinė priežastis.
Istorinė patirtis rodo, kad, keičiantis vidaus režimams, regioninėms sąjungoms bei globalinėms galios pusiausvyroms, net ir gilūs konfliktai Artimuosiuose Rytuose gali transformuotis. Egipto ir Jordanijos taikos sutartys su Izraeliu XX a. pab., Persijos įlankos šalių normalizacijos procesai dabar – tai realūs pavyzdžiai, rodantys, jog net ilgalaikės priešpriešos nėra amžinos.
Vis dėlto kol kas Irano ir Izraelio atveju tam reikalingi radikalūs struktūriniai pokyčiai pačiame Irane: režimo pobūdžio transformacija, revoliucinės ideologijos peržiūra ir galbūt naujos kartos politinis pragmatizmas.
Tel Avivas siekia maksimaliai sunaikinti Irano branduolinę infrastruktūrą — tačiau tokioms svarbiausioms vietoms kaip Fordow požeminė urano sodrinimo gamykla prireiktų JAV karinės paramos. Izraelis spaudžia Vašingtoną jungtis į bombardavimą, nes šios požeminės bazės yra nepasiekiamos be specialios JAV įrangos.
Jei JAV įsitrauktų į tiesioginę karinę kampaniją, egzistuoja rimta rizika, kad Iranas atsakytų JAV interesams regione – visų pirma smogdamas milijardus dolerių investuoti į JAV pasiryžusiai Saudo Arabijai, taip pat JAE. Toks konfliktas lengvai galėtų peraugti į plataus masto pasaulinę destabilizaciją.
Tikėtina, kad po šio konflikto Iranas gali atsidurti situacijoje, primenančioje Sadamo Husseino Irako padėtį po 1991 m. pralaimėto Persijos įlankos karo: šalis nebūtų okupuota, tačiau ilgam izoliuota, ekonomiškai išsekusi ir politiškai marginalizuota. Pats režimas, siekdamas išlaikyti kontrolę, dar labiau stiprintų represijas prieš visuomenę, tačiau tokia priespaudos politika ilgainiui pradėtų sekti, silpnindama režimo gebėjimą suvaldyti augantį gyventojų nepasitenkinimą.
Kaip ir Irake po dešimtmečius trukusių sankcijų, taip ir Irane gali pradėti dar labiau ryškėti vidinės etninės ir religinės įtampos. Iranas, būdamas daugiatautė valstybė su reikšmingomis azerbaidžaniečių, kurdų, beludžių, arabų ir turkmėnų bendruomenėmis, silpnėjant centrinei valdžiai susidurs su regioninės fragmentacijos ir separatizmo rizika.
Daugiau naujienų ir aktualijų:
