Žmogaus teisių „diagnozė“ naujajam Seimui

Tomas Vytautas Raskevičius, Laisvės partijos pirmininkas

„Kokios nuotaikos Seime?“ – paklausiau prieš keletą dienų atsitiktinai sutikto kolegos Seimo nario. „Keista, – atsakė, – matyti tiek daug parlamentarių moterų su šukuosenomis lyg iš devyniasdešimtųjų diskotekos.“ Akivaizdu, kad po rinkimų Seimas pasikeitė – ne tik savo sudėtimi ar politiniais prioritetais, bet, panašu, ir stiliaus pojūčiu. Praėjusią savaitę papildomai paaiškėjo, kad pasikeitė ir parlamentarų bendravimo kultūra – vienas iš naujosios valdančiosios daugumos lyderių kolegei moteriai pasiūlė „užtaisyti“. Retorika, tinkamesnė ne parlamentiniams formatams, o tarpuvartei. Tačiau vargu bau, ar šie lengvą seksizmo ir chamizmo prieskonį turintys pokyčiai gali išpranašauti, kokie žmogaus teisių prioritetai bus aktualiausi ateinančius ketverius metus. Gruodžio 10-oji – Tarptautinė žmogaus teisių diena – puiki proga į(si)vertinti, kur esame ir kur einame.

Prieš pradedant dalinti patarimus naujiesiems valdantiesiems, labai svarbu pasakyti, ką pavyko ir ko nepavyko padaryti patiems. Nors 2020-2024 metų kadencijos Seime buvo inicijuoti ir sėkmingai įgyvendinti reikšmingi žmogaus teisių pokyčiai (pavyzdžiui, asmenvardžių rašyba originaliais rašmenimis, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, atsisakyta „amžino“ embrionų šaldymo, įteisintas neperkeliamas vaiko priežiūros laikotarpis antrajam partneriui), buvo padaryta ir reikšmingų klaidų. Pati didžiausia iš jų – negebėjimas kirtiniu momentu sutelkti politinės valios ir chirurginiu pjūviu išspręsti ilgus dešimtmečius „marinuotus“ žmogaus teisių klausimus. Tai, kad nepavyko priimti Civilinės sąjungos įstatymo ir ratifikuoti Stambulo konvencijos, nes pritrūko „vos kelių balsų“, iš esmės leido šiuos klausimus paversti politinio susipriešinimo, dezinformacijos ir susiskaldymo objektu. Nors rinkimus laimėjusios politinės partijos lyderė žmogaus teisių klausimus siūlė spręsti visuomenės švietimu, atėjus laikui prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie pokyčių bei visuomenės švietimo, išvyko į Briuselį, kur žmogaus teisių temos – priešingai nei Lietuvoje – yra laikomos ne diskusijų objektu, o savaime suprantamu dalyku.

Būtų netikslu ir nesąžininga teigti, jog žmogaus teisių klausimai naujosios valdančiosios daugumos yra ignoruojami. Pristatytoje Vyriausybės programoje žmogaus teisių problematika išskirta į atskirą skyrių, akcentuojant lyčių lygybę, smurto prieš moteris ir neapykantos kalbos prevenciją, žmogaus teisių institucijų bei organizacijų veiklą. Naujasis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas nevengia viešai deklaruoti palaikymo visuomenėje nebūtinai populiarioms žmogaus teisių temoms, siūlo spręsti klausimus, kurie praėjusioje Seimo kadencijoje taip ir nebuvo išspręsti (pavyzdžiui, valstybės pripažinimo suteikimas senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“). Tai skatina nuosaikų nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių optimizmą dėl galimų drąsių žmogaus teisių sprendimų 2024-2028 metų kadencijos Seime. Šį optimizmą kursto ir opozicinių konservatorių ir liberalų pasvarstymai, jog valdančiųjų socialdemokratų vieningo palaikymo iš esmės pakaktų kritinių žmogaus teisių klausimų sprendimui, tokiu būdu bandant perkelti atsakomybę už nepadarytus darbus praėjusios kadencijos metu.

Vis dėlto, jei reikėtų lažintis, sakyčiau, jog jokių progresyvių žmogaus teisių darbotvarkės sprendimų 2024-2028 metų Seimo kadencijoje nebus. Ir tam yra dvi labai paprastos priežastys – aritmetinė ir ideologinė.

Kol kas naujojo Seimo sudėtį žmogaus teisių požiūriu galime vertinti tik kaip momentinę „polaroidinę“ nuotrauką, kurios tikrasis turinys iki galo dar neišryškėjęs. Nė viena parlamentinė frakcija šiuo metu neišskiria žmogaus teisių darbotvarkės kaip prioritetinės, o tose frakcijose, kurių politinėse programose žmogaus teises yra siekiama plėtoti, o ne joms priešintis, kiekvienoje iš jų galime rasti politikų, išsakiusių diametraliai priešingas pozicijas žmogaus teisių klausimais. Ir čia jau nekalbant apie tas politines jėgas, kurios yra pakilusios į kryžiaus žygį už „tradicines vertybes“ ir aktyviai priešinasi bet kokiems bandymams priimti teisės viršenybe ir pagarba žmogaus orumui paremtus sprendimus. Praėjusios savaitės balsavimas dėl rezoliucijos, palaikančios vakarietišką Sakartvelo kryptį, aiškiai parodė, kad valdančiojoje daugumoje vieningo požiūrio į vakarietišką geopolitinę ir vertybinę orientaciją, kaip nacionalinio Lietuvos saugumo garantą, nėra. Kai kalba pasisuks ne apie užsienio politikos, o žmogaus teisių klausimus, to palaikymo bus dar mažiau, nes požiūrio į žmogaus teises ir nacionalinio saugumo klausimų tarpusavyje susieti nepavyksta ne tik kai kuriems valdantiesiems, bet ir taip vadinamųjų „krikdemų“ ir „agroliberalų“ opoziciniams atstovams.

Antrąja – ideologine – priežastimi, stabdysiančia žmogaus teisių darbotvarkę šioje Seimo kadencijoje, taps paprasčiausias antisemitizmas. Vyriausybės programos punktas, kuriuo įsipareigojama kovoti su antisemitizmu, ksenofobija ir bet kokios formos neapykantos kurstymu, yra grynų gryniausias oksimoronas, kai sudarius valdančiąją koaliciją su Konstituciją sulaužiusio politiko vadovaujama partija, tam pačiam antisemitizmui, neapykantos kurstymui ir chamizmui buvo suteikta aukščiausio lygio politinė tribūna. Nepatogiai atrodo ir valdančiajai daugumai priklausančių jaunosios kartos politikų, komitetų pirmininkų, siūlomų ministrų išsisukinėjimai, kad jų tokie koalicijos partneriai nedžiugina, tačiau kitokios išeities nebuvo. Nenorėčiau, kad ši kritika skambėtų kaip politiškai motyvuotas moralizavimas, bet padariusi tokius pragmatinius pasirinkimus, ši valdančioji dauguma neteko moralinio manevro laisvės, ginant ir įtikinėjant visuomenę sudėtingų, tačiau reikalingų (ar būtinų) sprendimų pagrįstumu. Lygiai tokiu pat principu bus konstruojami ir žmogaus teisių politikos pasirinkimai – kam daryti, aiškinti, įtikinėti, jei galima eiti paprasčiausiu, patogiausiu ir pragmatiškiausiu keliu. O tai šiuo atveju yra . . . nieko nedaryti.

Mano išsakyti argumentai remiasi prielaida, kad žmogaus teisių darbotvarkė ilgojoje perspektyvoje neišvengiamai plėtojasi, kad atlieptų skirtingų visuomenės grupių poreikius ir interesus, o dabartinė politinė situacija ir valdančioji dauguma tam tiesiog nėra palanki. Tačiau kai kurių Europos šalių patirtys rodo, kad galvos skausmu gali tapti net ne pokyčių tempas (greitas ar lėtas), o bandymai riboti žiniasklaidos laisvę, reprodukcines moterų teises, asociacijų veiklą ar kitas demokratines teises ir laisves. Ar išvysime tokių bandymų 2024-2028 metų Seimo kadencijoje? Labai tikiuosi, kad mes dar ne ten.