2024-04-30
Gitanas Nausėda yra šių Prezidento rinkimų favoritas, tačiau tai nebūtinai turi tęstis. Visuomenės apklausose du kandidatai – Ingrida Šimonytė ir Ignas Vėgėlė – varžosi dėl patekimo į antrą rinkimų turą ir neabejotino sidabro medalio jame. Nei I. Šimonytė, nei I. Vėgėlė neturi jokių šansų laimėti prieš G. Nausėdą.
I. Vėgėlė pralaimės, nes pasirinko iš anksto pergalės perspektyvų neturėjusią strategiją – tapti geresniu, tikresniu G. Nausėda už patį G. Nausėdą. Jei dabartinis Prezidentas gynė tradicines vertybes, flirtavo su Šeimų sąjūdžiu, skleidė dviprasmiškas žinias apie skiepus, tai I. Vėgėlė tarsi turėjo visa tai daryti energingiau ir taip iki galo išpildyti neįgyvendintą G. Nausėdos pažadą atstovauti prieš sistemą nusiteikusius rinkėjus.
Tačiau tam reikėjo parodyti, kad dabartinis prezidentas tapo įsivaizduojamo kosmopolitinio liberalkonservatorių klano ar sistemos dalimi, bet iš tiesų tai priešprieša tarp dabartinių valdančiųjų ir Prezidento dėl įvairių mikro- ar makro- klausimų pernelyg akivaizdi net ypač nesidomintiems politika. Konservatoriai, kurie visada buvo sistemos sinonimu, per daug aršiai kovojo su G. Nausėda ir šia prasme padarė jam paslaugą kovoje su I. Vėgėle.
Kita I. Vėgėlės pralaimėjimo priežastis – jo neaiški geopolitinė laikysena, todėl antrajame ture visi, balsavę už vakarietiškai mąstančius kandidatus, nors ir sukandę dantis, bet palaikys G. Nausėdą, nes pastarasis aiškiai remia Ukrainą, o pastaruoju metu – nesvyruoja net ir Taivano klausimu.
I. Šimonytės šansai patekti į antrą turą dideli, bet laimėti jame – gal net mažesni nei I. Vėgėlės. 2019 m. antrajame ture I. Šimonytė surinko tik 33 proc. balsų, o, jei skaičiuotume surinktų balsų skaičių, tai antrame ture surinko jų netgi mažiau nei pirmajame (443 tūkst. prieš 447 tūkst.). Antrame ture I. Šimonytė tiesiog nepritraukia naujų rinkėjų.
Per jos premjeravimo metus niekas nepasikeitė – šiandien daugmaž du iš trijų apklaustųjų neigiamai vertina I. Šimonytę, bet svarbu ne tik tai.
Išbandymai aukščiausia valdžia patvirtino, kad, priešingai nei teigė jos pirminio šūkio „Stipri Prezidentė – stipri šalis“ sumanytojai, ji nėra stipri lyderė.
Valstybėje kilus vadinamajam čekiukų skandalui, premjerė palūžo ir paskelbė apie atsistatydinimą, tada viešai pareiškė, kad per daug sau leido ir atsiėmė šitą pažadą. Ir tai ne pirmas kartas – apie vos neįvykusį atsistatydinimą kalbėta ir per baltarusiškų trąšų skandalą.
I. Šimonytei nepavyksta ne tik sklandžiai pakeisti savo ministrų, bet ir konsoliduoti politinio palaikymo vyriausybiniams projektams savo pačios partijoje, jau net nekalbant apie platesnio sutarimo reikalaujančius žmogaus teisių klausimus.
Susidaro vaizdas, kad I. Šimonytė kandidatuoja į prezidentus prispirta reikalo, jai trūksta noro laimėti ar bent aktyviai skleisti savo viziją ir vertybes, kaip tai darydavo Andrius Kubilius. Veikiausiai I. Šimonytės kandidatavimas Prezidento rinkimuose – konservatorių įvadas į rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, kuriuose ji ves partinį sąrašą ir bandys pratęsti savo premjeravimą dar vienai kadencijai.
Nepakartoti 2019-ųjų istorijos antrame ture iš visų kandidatų gali tik Dainius Žalimas. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininku, ilgus metus Ukrainoje euroatlantinę kryptį skatinęs D. Žalimas ne tik profesiškai tinka į Prezidento poziciją, tačiau ir realiausiai antrame ture galėtų mesti iššūkį G. Nausėdai.
D. Žalimas visuomenėje vertinamas neutraliau, neturi sukaupęs neigiamų vertinimų bagažo, todėl lengviau galėtų konsoliduoti žmones. Jis nėra suvokiamas kaip valdžios atstovas, nėra tokia skaidanti figūra tam tikruose sluoksniuose kaip I. Šimonytė ar I. Vėgėlė. Antrajame ture D. Žalimą palaikytų ne tik dešinieji konservatorių ar liberalų rinkėjai, bet ir dalis centro ar kairės rinkėjų, kurie nebalsuos už I. Šimonytę dėl jos sąsajų su konservatoriais.
Iš kitos pusės, D. Žalimas turi aiškias pozicijas ir dėl žmogaus teisių, ir dėl vakarietiškos geopolitinės krypties – nebijo to reikšti, nesvyruoja, nesidangsto po daugumos nuomonės ar koalicinės sutarties skėčiais, kaip tai daro konkurentai, todėl turi potencialo rodyti politinę lyderystę ten, kur kiti bijos tai daryti.
D. Žalimas Prezidento poste garantuotų ne tik vakarietiškos užsienio politikos kryptį, maksimalią paramą Ukrainai, ryšių su taivaniečiais išsaugojimą, tačiau ir vidaus politikoje pastūmėtų šalį link vakarietiškų žmogaus teisių ir apskritai atviros politinės kultūros plačiąja prasme standartų, kuriuos bandė puoselėti Valdas Adamkus.
Sakantys, kad D. Žalimui reikia elgtis valstybiškai ir pasitraukti iš prezidentinės kovos užleidžiant vietą I. Šimonytei taip, kaip Aurelijus Veryga užleido savąją I. Vėgėlei, nemąsto strategiškai. I. Šimonytė antrajame ture negali rimtai mesti pirštinės G. Nausėdai, todėl jos kandidatavimas turi prasmę nebent tik partinių pozicijų ir partinės vienybės prieš rudens rinkimus sustiprinimo požiūriu.
Šia prasme būtent balsavimas už I. Šimonytę iš tikrųjų yra balsas už išankstinę G. Nausėdos inauguraciją – tačiau tuomet vietoj premjerės galima iškart balsuoti už G. Nausėdą ir taip išrinkti jį jau pirmame ture. Norint ne tik antrojo turo, bet ir rimtos konkurencijos jame, I. Šimonytė nėra logiškas pasirinkimas.
Daugiau naujienų ir aktualijų:
